Balčiai (Šilutės r.). Angelė ir Vytautas Raukčiai įkūrė muziejų „Margučių palėpė“, kuriame – daugiau kaip 3 000 raižytų, skaptuotų, dažytų, medinių ištekintų, stiklinių ir keraminių margučių. Seniausiam – daugiau nei 60 metų. Lankytojai gali apžiūrėti ir Velykų atvirukus, buities rakandus.

Pasidžiaugti netradiciniais eksponatais žmonės paprastai suguža jau po Velykų, kai atšyla oras. Kartais mažieji smalsuoliai ir neišsaugo šio trapaus rankų darbo kūrinio.

„Margutis nėra nei labai išliekantis, nei labai reikalingas. Dažnai išgirstu, kad tai žaisliukas (zabova) vaikui. Svarbu greičiau ridenti, sumušti. Labai dėl to gaila.

Tautodailės žanras labai gražus, tik kartais jis laikomas menkaverčiu. Margučių margintojai – keistuoliai, kurie neturi ką veikti. Šiaudų sodas, irgi trapus (šiuo metu pripažintas nematerialiu paveldu), bet jį gali pakabinti ir jis džiugins, namus puoš visus metus. O Velykų margučio nelaikysi ant stalo pasidėjęs visus metus. Jo tokia dalia. Jis tarsi tam kartui – vienai dienai. Tad ir aš esu vienos dienos karalienė“, – kalba pripažinta meno kūrėja, skrynių tapytoja, privataus muziejaus įkūrėja A. Rauktienė.

Ji kilusi iš Suvalkijos, Veiverių, kur paplitęs skutinėjimas. Margučius margina nuo seniausių laikų, kiek pati save atsimena. Tai paveldėjo iš šeimos.

Margučių skutinėjimas leidžia sukurti gražius raštus

„Mama skutinėjo, tėtis irgi nagus pridėdavo, taip vaikystėje išmokau. Visada atrodė gražus, tik labai lėtas darbas, palyginti su dažymu vašku“, – pasakoja margučių meistrė.

Iš pradžių ji skutinėjo tik tarp artimųjų. Į muges, įvairias parodas arba, kaip pati sako, į žmones išėjo 1990 metais. Tuomet abu su vyru viešai pristatė savo gaminius. Vytautas Rauktys – medžio dirbinių meistras.

Muziejus „Margučių palėpė“ įkurtas 2006 m., kai sutuoktiniai atsikraustė į dabartinius namus. Jis yra antrame namo aukšte.

Tuo metu abu domėjosi etnografija, kaupė senienas. „Apaugom daiktais – nei muziejiniai, nei ką, o išmesti gaila. Atsikraustę į sodybą irgi radome senų daiktų: lovą, linų apdirbimo įrankių“, – prisiminimais dalijasi A. Rauktienė. Taip brandinta idėja pamažu pradėta įgyvendinti.

Muziejinė margučių kolekcija kartais nukenčia, nes jie labai trapūs, o lankytojų užsuka ir mokyklinio amžiaus.

Nemažai muziejaus lankytojų dėmesio sulaukia skutinėtų kiaušinių kalendorius

„Ką sugebėjome, tai ir spintelėse už stiklo, ir į medines dėžes sudėjome. Mūsų muziejus veikia tik šiltuoju metų laiku. Būna, kad ir pelytė prasigraužia į kokį sandėliuką ir ten pasilinksmina. Mediniai, keraminiai, stikliniai margučiai eksponuojami atskirose vietose. O tai, ką gaminu, ar dovanotus stengiamės laikyti tik tuščius – išvalytus (kėvaliukus – red. past.). Suslapstome, sudedame į krepšelius ir kitur“, – „Margučių palėpės“ paslaptis atskleidžia įkūrėja.

Slapsto ne nuo lankytojų – ant palangės, saulėje, šviesoje margučiai šiek tiek blunka, nuo senumo ima gesti. Nors šiame muziejuje margučiai laikomi natūraliomis sąlygomis, tačiau irgi sensta, truputį pakinta spalva.

Seniausiuosius – 60–70 metų – margučius margino teta. A. Rauktienės margučių kolekcijoje yra nuo 1985–1990 metų.

„Prisimenu nuo vaikystės, kad jau tada tuos margučius saugojo iš kartos į kartą, todėl jie ir išliko. Gaila buvo išmesti. Po Velykų kartais žmonės laiko pasidėję. Ir, žiūrėk, išstovi ilgai – kelerius metus. Jei nesprogsta ar neišdūla“, – sako Angelė.

Muziejinėje margučių kolekcijoje – daugiau kaip 3 000 eksponatų

Vienas tetos margutis – iš Kauno. Tuo metu ten buvo madinga dengti margučius tokiu aitriu acetoniniu kavapu atsiduodančiu ryškiu laku. Nuteptas kiaušinis truputį žibėdavo. Tad tokį lakuotą kiaušinį teta ir išskutinėjo.

Vienas skaudžiausių praradimų – ilgai saugotas, bet per vaikų žiūrėjimus netyčia nukritęs iš vienos pirmųjų Angelės parodų kaip dovana gautas žymios margintojos Vandos Giedrytės autentiškas margutis. Jis, beje, greičiausiai ir tapo paskatinimu rinkti kolekciją.

Angelė pasakoja, kad į jų nediduką muziejų atvažiuoja ir suaugusiųjų, ir vaikų. Užklysta keistuolių, kurie vertina įdėtą triūsą ir širdį, kuriems viskas įdomu. Būna, kad atvyksta su šeimomis. Visi susėda ir margina, kol lankytojams baigiasi kantrybė.

Paklausta, kaip gimsta raštai, meistrė pasakoja, kad ir anksčiau ir dabar skutinėtojas ar margintojas daro tai, ką mato.

„Štai greta užtiesta graži antklodė, kilimėlis. Visa tai ir bandė parodyti seniau. Geometriniai ornamentai atkartoja mūsų juostų, drobių raštus: aštuonnyčių, šešiolikanyčių. Niekur jie nedingę, tik kitu būdu perteikiami. Peilis mažiau gali išpjauti nei, tarkime, išausti, bet tai tie patys dantukai, saulytė, gėlytė“, – atvirauja pašnekovė.

Pastaruoju metu, anot jos, tiek visoje Lietuvoje, tiek ir Šilutėje paplitęs greitas dažymo būdas – vyniojimas žolynais. Tada merkiama į tamsius dažus ir gaunamas kontrastingas margutis. Senose knygose Angelė skaitė, kad Klaipėdos krašte merkdavo kiaušinį į šviesų raštą ir tada piešdavo vašku. Vėliau spalvą nuvalydavo, o raštas likdavo spalvotas.

Klaipėdos krašte margučių raštai spalvoti, o pats kiaušinis – natūralios spalvos

Dar vienas įdomus šių kraštų paprotys – išnešti į sodą ir paslėpti „lizdą“ su margučiais. Paskui vaikai jo ieško, laksto su krepšeliais. Suvalkijoje sakydavo, prisimena A. Rauktienė, kad Velykų bobutė atnešdavo kiaušinį ir jį padėdavo greta lovos ar ant stalo prie mamos margintų.

Viena paskutiniųjų margučių parodų, kur A. Rauktienė eksponavo savo darbus, įvyko 2022 m. Elektrėnų bibliotekos salėje. Šilutės rajone jie demonstruoti prieš dvejus metus.