BASF A1 2024 06 19 Basf m1 2024 06 19
Energetika
Biodujų gamyba Lietuvoje pernelyg orientuota į stambius projektus Žurnalo istorija

Kaunas. Ūkiams biodujos ir iš jų gaunamas biometanas teikia nemažai naudos. Apie situaciją Lietuvos ūkiuose gaminant biodujas žurnalas „Mano ūkis“ kalbino VDU Žemės ūkio akademijos Biodujų laboratorijos vadovą prof. Kęstutį Navicką.

Jūsų vertinimu, Lietuvoje įvyko reikšmingas postūmis biodujų ir biometano gamybos srityje?

Manau, įvyko. Europos Sąjungos darbotvarkėje atsinaujinantys energijos ištekliai tapo strateginės svarbos klausimu. Norime to ar ne, Lietuva negali atsilikti.

Bioversija 2024 04 26 m7

Europos Komisija iškėlė tikslą, kiek turime pasigaminti atsinaujinančios energijos. Atskirai išskiriamas biometanas, nes juo siekiama padengti dalį rusiškų dujų importo. Tikslas gana ambicingas – Europos Sąjungoje iki 2030 m. pagaminti 35 mlrd. m3 biometano dujų. Taigi iš šio vežimo neiššoksi.

Mūsų politikai irgi reaguoja – pastaruoju metu išsamiai apie tai diskutuoja. Kai atsirado įsipareigojimų, ypač transporto srityje, politiniu lygmeniu situacija gerokai pasikeitė.

Negana to, nuo 2020 m. Klimato kaitos programos lėšomis remiama biodujų ir biometano gamyba. Šiemet naujam šaukimui skirta 31 mln. Eur, tačiau susidomėjimas buvo gerokai didesnis – paraiškų pateikta už daugiau nei 67 mln. eurų. Taigi, matau teigiamų postūmių. Tačiau nepatinka, kad viskas orientuota į stambius projektus. Kai reikia padaryti proveržį ir įvykdyti strateginius įsipareigojimus, galbūt toks kelias yra geras ir suprantamas, tačiau plėtra mažuose ir vidutiniuose ūkiuose labiau džiugintų. Bet yra kaip yra. Galbūt ateityje mažesnieji, pamatę didesniųjų pasiekimus ir gaunamą naudą, bent iš pavydo pradės eiti šiuo keliu. Vis dėlto, vertinant bendrai, sujudimas dabar yra kur kas didesnis, nei buvo anksčiau.

Lietuvoje biodujų jėgainės tarp ūkininkų nepopuliarios, nors, atrodytų, nemažai jų turėtų palankias sąlygas joms įrengti. Kas atbaido nuo tokio sprendimo?

Tiek smulkieji, tiek vidutiniai ūkininkai turi per mažai žinių. Žemdirbiai lyg ir aktyvūs, domisi, bet jų supratimas yra laikraštinis. Nors iš tiesų šiame procese nėra nieko sudėtingo. Kartais juokauju, kad gaminti biodujas yra tas pats, kas auginti gyvulius. Tik jie šiuo atveju mažesni – biodujas gaminančios bakterijos. Tačiau pastebėjau, kad biodujomis vis labiau domisi stambūs javų augintojai, kurie aiškinasi, kiek ūkiuose susidarančių atliekų, pavyzdžiui, šiaudų, būtų galima panaudoti biodujų gamybai.

Kita priežastis – finansai. Žemdirbiams jų reikia ūkiui plėsti, naujai technikai įsigyti, paskoloms grąžinti. Be to, klimato kaita dažnai lemia nuostolius, tad jie išsigąsta ir susilaiko nuo tokio sprendimo. Vis tik kai kuriais atvejais biodujų jėgainė gali tapti išsigelbėjimu. Kartą teko bendrauti su Danijos ūkininku, kuriam taip ir nutiko. Nukritus mėsos supirkimo kainai, jis parduodamas biodujų jėgainėje pagamintą elektrą iš to uždirbo daugiau nei iš mėsos.

Neaiški ūkio ateitis taip pat mažina norą įsirengti biodujų jėgainę. Lietuvoje stebima gyvulininkystės ūkių mažėjimo tendencija. Galbūt stambieji ūkininkai turi galimybių statyti naujas fermas, pirkti gyvulių, plėstis, bet vidutinis sektorius menksta.

Negana to, neturime daug pavyzdžių, kuriais ūkininkai galėtų sekti. Didieji projektai jų nežavi. Matyt, reikėtų daugiau mažų demonstracinių objektų, kad juos sudomintų. Net tiems, kurie užeina į mano laboratoriją, akys prašviesėja.

Ar yra sėkmingų biodujų gamybos pavyzdžių, iš kurių būtų galima pasimokyti?

Užsienyje aplankiau daug jėgainių ir visos yra geri pavyzdžiai. Kai kurie ūkininkai jas stato tokio dydžio, kad patenkintų vien savo poreikius: elektros ir šilumos arba tik šilumos. Kitose šalyse ūkininkai, turintys inžinerinių žinių ir gebėjimų, patys stato nedideles biodujų jėgaines, nes tai padaryti gana lengva.

Lietuvoje irgi turime pavyzdžių. 2015 m. biodujų jėgainė startavo mėsos gamybos ir pardavimo įmonėje „Agaras“. Tai gana tvarus objektas, kuris biodujoms gaminti naudoja karvių mėšlą ir skerdyklos atliekas. Šis pavyzdys žavus, nes skerdyklos atliekų neišeina panaudoti taip paprastai, kaip mėšlo – jų neužarsi, o utilizuoti kainuoja. Tad iš jų gaminti biodujas tikrai verta.

Neturime mažų gyvulininkystės ūkių pavyzdžių, kuriuose būtų perdirbamas nedidelis kiekis organinių atliekų, kaip kad yra Kinijoje ar Indijoje. Ten biodujų jėgainės statomos turint bent kelias karves – ūkininkams tai atrodo patrauklu.

Gaila, kad mes, nepaisydami to, jog esame labai imlūs naujoms technologijoms, neneriame į tai stačia galva. Kartais juokais pagalvoju, kad energijos ištekliai yra per pigūs. Juk kai jie pabrangsta, atsiranda postūmis.

VISĄ INTERVIU SKAITYKITE ČIA

Šaltinis: žurnalas „Mano ūkis“
Autorius: Eulalija Jonuškienė
Gudinas -  23 06 14 + MU 2024

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Norėdami parašyti savo nuomonę – prisijunkite.

Apklausa
Kas dar, be uždarbio, skatina ūkininkauti?
Visos apklausos