03 06 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2023/10
Biodujų gamybos plėtra mažuose ūkiuose labai pradžiugintų
  • Eulalija JONUŠKIENĖ
  • Mano ūkis

Šios meilės jau 30 metų negaliu atsisakyti. Nors ji kai kam riečia nosį, tačiau man – kvepia“, – apie biodujas šmaikštauja VDU Žemės ūkio akademijos Biodujų laboratorijos vadovas profesorius Kęstutis NAVICKAS. Jis pabrėžia, kad ūkiams biodujos ir iš jų gaunamas biometanas teikia išties nemažai naudos. Tad kokia situacija Lietuvoje?

Jūsų vertinimu, Lietuvoje įvyko reikšmingas postūmis biodujų ir biometano gamybos srityje?

Manau, įvyko. Europos Sąjungos darbotvarkėje atsinaujinantys energijos ištekliai tapo strateginės svarbos klausimu. Norime to ar ne, Lietuva negali atsilikti.

Europos Komisija iškėlė tikslą, kiek turime pasigaminti atsinaujinančios energijos. Atskirai išskiriamas biometanas, nes juo siekiama padengti dalį rusiškų dujų importo. Tikslas gana ambicingas – Europos Sąjungoje iki 2030 m. pagaminti 35 mlrd. m3 biometano dujų. Taigi iš šio vežimo neiššoksi.

Mūsų politikai irgi reaguoja – pastaruoju metu išsamiai apie tai diskutuoja. Kai atsirado įsipareigojimų, ypač transporto srityje, politiniu lygmeniu situacija gerokai pasikeitė.

Negana to, nuo 2020 m. Klimato kaitos programos lėšomis remiama biodujų ir biometano gamyba. Šiemet naujam šaukimui skirta 31 mln. Eur, tačiau susidomėjimas buvo gerokai didesnis – paraiškų pateikta už daugiau nei 67 mln. eurų. Taigi, matau teigiamų postūmių. Tačiau nepatinka, kad viskas orientuota į stambius projektus. Kai reikia padaryti proveržį ir įvykdyti strateginius įsipareigojimus, galbūt toks kelias yra geras ir suprantamas, tačiau plėtra mažuose ir vidutiniuose ūkiuose labiau džiugintų. Bet yra kaip yra. Galbūt ateityje mažesnieji, pamatę didesniųjų pasiekimus ir gaunamą naudą, bent iš pavydo pradės eiti šiuo keliu. Vis dėlto, vertinant bendrai, sujudimas dabar yra kur kas didesnis, nei buvo anksčiau.

Ar galima teigti, kad po praėjusių metų energetikos krizės biodujų vaidmuo išaugo?

Be abejo. Anksčiau energijos išteklius vertinome pagal kainą – brangu arba pigu, todėl gaminti biodujas atrodė neverta. Kai iškilo klausimas, kaip apsirūpinti energija, įvyko postūmis. Visa Europos Sąjunga siekia kuo labiau sumažinti Rusijos įtaką energetikos sektoriui. Tad šiuo atveju dėmesys krypsta ne į kainą, o į tai, kaip apsirūpinti savais ištekliais.

Nors energetikos krizė lyg ir nuslopo, tačiau niekas negali garantuoti, kad nepasikartos. Viena vertus, karas nesibaigė, antra vertus – tokia ateitis. Mineraliniai ištekliai yra baigtiniai, tik niekas apie tai garsiai nekalba. Kai kuriose studijose teigiama, kad tam tikrų išteklių neliks jau 2040–2050 metais. Tad viskas – čia pat.

Lietuvoje biodujų jėgainės tarp ūkininkų nepopuliarios, nors, atrodytų, nemažai jų turėtų palankias sąlygas joms įrengti. Kas atbaido nuo tokio sprendimo?

Tiek smulkieji, tiek vidutiniai ūkininkai turi per mažai žinių. Žemdirbiai lyg ir aktyvūs, domisi, bet jų supratimas yra laikraštinis. Nors iš tiesų šiame procese nėra nieko sudėtingo. Kartais juokauju, kad gaminti biodujas yra tas pats, kas auginti gyvulius. Tik jie šiuo atveju mažesni – biodujas gaminančios bakterijos. Tačiau pastebėjau, kad biodujomis vis labiau domisi stambūs javų augintojai, kurie aiškinasi, kiek ūkiuose susidarančių atliekų, pavyzdžiui, šiaudų, būtų galima panaudoti biodujų gamybai.

Kita priežastis – finansai. Žemdirbiams jų reikia ūkiui plėsti, naujai technikai įsigyti, paskoloms grąžinti. Be to, klimato kaita dažnai lemia nuostolius, tad jie išsigąsta ir susilaiko nuo tokio sprendimo. Vis tik kai kuriais atvejais biodujų jėgainė gali tapti išsigelbėjimu. Kartą teko bendrauti su Danijos ūkininku, kuriam taip ir nutiko. Nukritus mėsos supirkimo kainai, jis parduodamas biodujų jėgainėje pagamintą elektrą iš to uždirbo daugiau nei iš mėsos.

Neaiški ūkio ateitis taip pat mažina norą įsirengti biodujų jėgainę. Lietuvoje stebima gyvulininkystės ūkių mažėjimo tendencija. Galbūt stambieji ūkininkai turi galimybių statyti naujas fermas, pirkti gyvulių, plėstis, bet vidutinis sektorius menksta.

Negana to, neturime daug pavyzdžių, kuriais ūkininkai galėtų sekti. Didieji projektai jų nežavi. Matyt, reikėtų daugiau mažų demonstracinių objektų, kad juos sudomintų. Net tiems, kurie užeina į mano laboratoriją, akys prašviesėja.

Ar yra sėkmingų biodujų gamybos pavyzdžių, iš kurių būtų galima pasimokyti?

Užsienyje aplankiau daug jėgainių ir visos yra geri pavyzdžiai. Kai kurie ūkininkai jas stato tokio dydžio, kad patenkintų vien savo poreikius: elektros ir šilumos arba tik šilumos. Kitose šalyse ūkininkai, turintys inžinerinių žinių ir gebėjimų, patys stato nedideles biodujų jėgaines, nes tai padaryti gana lengva.

Lietuvoje irgi turime pavyzdžių. 2015 m. biodujų jėgainė startavo mėsos gamybos ir pardavimo įmonėje „Agaras“. Tai gana tvarus objektas, kuris biodujoms gaminti naudoja karvių mėšlą ir skerdyklos atliekas. Šis pavyzdys žavus, nes skerdyklos atliekų neišeina panaudoti taip paprastai, kaip mėšlo – jų neužarsi, o utilizuoti kainuoja. Tad iš jų gaminti biodujas tikrai verta.

Neturime mažų gyvulininkystės ūkių pavyzdžių, kuriuose būtų perdirbamas nedidelis kiekis organinių atliekų, kaip kad yra Kinijoje ar Indijoje. Ten biodujų jėgainės statomos turint bent kelias karves – ūkininkams tai atrodo patrauklu.

Gaila, kad mes, nepaisydami to, jog esame labai imlūs naujoms technologijoms, neneriame į tai stačia galva. Kartais juokais pagalvoju, kad energijos ištekliai yra per pigūs. Juk kai jie pabrangsta, atsiranda postūmis.

Kaip biodujos ir iš jų gaunamas biometanas galėtų padidinti Lietuvos ūkių konkurencingumą?

Viskas paprasta – jeigu turi savo energijos išteklių, nebaisūs neigiami pokyčiai energetikos rinkoje. Juk iš biodujų galima pasigaminti elektros ir šilumos, o iš biometano – degalų technikai. Tai leidžia tapti 100 proc. nepriklausomam nuo energijos išteklių.

Gaminant biodujas susidaro šalutinis produktas digestatas, kurį, be didesnių modifikacijų, galima naudoti kaip trąšą. Be to, ūkininkas gali atsivežti atliekų iš maisto ar pašarų pramonės ir papildyti digestatą papildomomis tręšiamosiomis savybėmis. Tai ypač aktualu dabar, nes trąšos brangios.

Dar vienas momentas – jau dabar kai kurie ūkiai reaguoja į tai, kad ateityje teks mokėti taršos mokestį, tai liečia gyvulininkystės, daržininkystės ir kitus ūkius, kuriuose susidaro atliekų, o šios pūdamos išskiria emisijų. Tai irgi gera motyvacija įsirengti biodujų jėgainę.

Kol kas degalai ūkininkams iš dalies kompensuojami, tačiau įsivaizduokime situaciją, kad Europos Sąjunga nusprendžia to nebedaryti ir juos apmokestina. Tokiu atveju už kiekvieną sunaudotą dyzelino litrą reikės susimokėti, o naudojant savo biometaną to pavyktų išvengti. Tai ypač aktualu stambiems ūkiams, turintiems didelį technikos parką.

Be to, vykdydami Kaimo plėtros programos EIP sklaidos projektą „Inovatyvių biodujų gamybos technologijų ir biometano naudojimas žemės ūkyje“ nustatėme, kad ūkyje susidarančio gyvulių mėšlo pakanka biometanui pagaminti tiek, kad padengtų ūkio degalų poreikį.

Europos Sąjunga iki 2050 m. siekia tapti klimatui neutraliu žemynu. Kaip šį tikslą įgyvendinti padėtų biodujos ir biometanas?

Tiek biodujoms, tiek biometanui gaminti naudojamos organinės atliekos. Ūkiai ir įmonės visada suka galvą, kur jas dėti. Jeigu atliekos deginamos ar utilizuojamos panašiais būdais, tarša tik padidėja. O kai jos nukreipiamos į biodujų ir biometano gamybą, gaunama daug naudos.

Pirma, sumažinama tarša, kurią organinės atliekos sukelia pūdamos. Kartu išsiskiria mažiau anglies dioksido ir kitų emisijų.

Antra, pagaminama energijos išteklių, su kuriais padengiama dalis mineralinių išteklių. O tai kartu reiškia ir mažesnį CO2 pėdsaką.

Digestatas, kurį galima naudoti vietoj trąšų, taip pat sumažina CO2 emisijas, ne tik sąnaudas. Biodujų gamybos idėja iš pradžių ir buvo aplinkosauginė, siekiant utilizuoti atliekas. Tik vėliau tapo energijos technologija.

Manau, galimybė gauti tiek naudos ir sumažinti kelias problemas yra unikali. Todėl aš šios meilės jau 30 metų negaliu atsisakyti. Nors ji kai kam riečia nosį, tačiau man – kvepia.

Kokių rizikų gali kilti investavus į biodujų jėgainę?

Viena iš rizikų – ar pavyks suvaldyti žaliavų krepšelį. Svarbu tai, kad jas reikia planuoti visiems metams. Neužtenka savaitei ar mėnesiui, nes procesas nenutraukiamas – bakterijos nori valgyti nuolat.

Taip pat reikia apgalvoti energijos panaudojimą. Ūkininkui žinoti, kur panaudos energiją, yra kur kas svarbiau už žaliavų klausimą. Geriausias variantas – kai visą energiją suvartoja savo ūkyje. Taip kyla kur kas mažiau rizikų. Galbūt biodujų jėgainę turėti tokiu atveju ne visada apsimoka, bet atliekos utilizuojamos aplinkai palankiu būdu ir pasigaminama energijos, šilumos, netgi trąšų.