COPA viceprezidentas ir Švedijos ūkininkų federacijos vadovas Palle BORGSTRÖM‘AS (Pale Borgstriomas) išplatino atvirą laišką, pavadinęs jį „Gamtos atkūrimas, miškų naikinimas ir pramoninė emisija – lygtis su trimis nežinomaisiais Švedijos ūkininkams", kuriame savo ūkio pavyzdžiu atskleidžia teisės aktų reikalavimų nesuderinamumą, kuris veda prie absurdo.

Švedija ką tik pradėjo pirmininkauti Europos Sąjungai. Tai suteikia galimybę apmąstyti, kaip dabartiniai ir būsimi ES teisės aktai, ypač Žaliasis kursas, veikia mano regioną.

Esu pienininkas, kartu su broliu ūkininkaujame šeimos pieno ūkyje Švedijos vakaruose, apie 40 km nuo Geteborgo. Esame tradicinis Švedijos ūkis, kuriame auginame apie 170 melžiamų karvių, turime 350 ha žemės ūkio naudmenų ir, kaip įprasta tokiam verslui mūsų regione, valdome apie 200 ha miško. Mūsų mišriam ūkiui turės įtakos kelios ES politikos kryptys ir tikslai, nustatyti dviejuose pagrindiniuose Žaliojo kurso komunikatuose, t. y. „nuo lauko iki stalo“ ir „Biologinės įvairovės strategijoje“.

Dalyvaudamas „Copa“ ir „Cogeca“ bei savo gimtosios šalies Švedijos ūkininkų federacijos (LRF) veikloje, stebėjau pastaruosius trejus metus šių iniciatyvų raidą Briuselyje. Net jei sutinkame su bendraisiais Europos Komisijos siekiamais tikslais, nes tai būtina klimato kaitos ir biologinės įvairovės nykimo akivaizdoje, mus nuolat neramina per daug bendras ir dviprasmiškas šios politikos pobūdis ir konkrečios paramos trūkumas ūkininkams, miškų savininkams ir jų kooperatyvams. Dabar artėjame prie tiesos momento, kai pradėsime diskutuoti, kaip šios skirtingos politikos kryptys bus įgyvendinamos ūkių lygmeniu.

Švedijos atveju atsiranda nereali lygtis su trimis nežinomaisiais, tai – Gamtos atkūrimo įstatymas, Miškų naikinimo reglamentas ir Pramoninių išmetamųjų teršalų direktyva. Jie mums padarys neigiamą, neapgalvotą ir klaidinantį poveikį. Leiskite man paaiškinti šią mintį, imant labai konkretų savo ūkio pavyzdį.

Remiantis siūlomu ateityje įgyvendinti Gamtos atkūrimo įstatymu (Nature Restoration Law, NRL), nacionaliniame kontekste turėsime atkurti ganyklas visoje šalyje, ypač tas, kurios buvo naudojamos kaip miškininkystės plotai. Švedija nuo XX a. pradžios turi didelius mišku apsodintus buvusius gyvulių ganyklų plotus. Nors dabar kai kuriose šalyse miškų atsodinimas laikomas žingsniu į priekį, pagrindinė biologinės įvairovės priemonė Švedijoje bus išlaikyti esamas pusiau natūralias pievas. Turėkime omenyje, galvijų skaičius per tą laiką sumažėjo. Skaičiuojama, kad pagal NRL privalėsime apie 1 mln. ha miško plotų atkurti pievas. Kadangi didžioji dalis šios teritorijos priklauso ir valdoma privačios nuosavybės, iš mūsų bus tikimasi pertvarkyti savo ūkius ir miškus taip, kad jie atitiktų atkūrimo priemones. Norint išlaikyti pievas ir daugiametes ganyklas, išvengti tų žemių apleidimo, apaugimo ar miško atkūrimo, reikės gerokai padidinti ganomų gyvulių, ypač atrajotojų, skaičių.

Dabar pridėkite tai prie ES miškų naikinimo reglamento nuostatų. Šiuo neseniai priimtu reglamentu turi būti užkirstas kelias parduoti medieną, kuri buvo iškirsta miškuose siekiant atkurti daugiametes ganyklas, o tai kartu užkirs kelią pelningam gyvulių įveisimui ganyklų agroekosistemų pievose. Taip atsitiks dėl šios strategijos apribojimų gauti pelną iš miško kirtimo, susijusios su gyvulininkyste. Konkrečiai mano ūkiui tai reikštų nepelningą savaičių trukmės varginantį darbą išvalant žemę, taip pat šios produktyvios žemės ūkio paskirties žemės praradimą, nes negaunama naudos iš ganyklų atkūrimo. Be to, priklausomai nuo medienos panaudojimo, išvalius šiuos miškus per trumpą laiką išsiskirtų sekvestruota anglis.

Galiausiai turime Europos Komisijos pasiūlymą dėl Pramoninių emisijų (Industrial Emissions, IED). Dabartiniame Europos Komisijos pasiūlyme ūkininkams, kurie iš viso turi daugiau kaip 150 „gyvulių vienetų“, numatyta taikyti ribojimus. Mano ūkis šiandien yra už nustatytos ribos. Kadangi ganyklose, kurių man reikia norint atkurti NRL, reikės daugiau galvijų, ūkis iš karto patekenka į IED taikymo sritį, o tai atneš papildomus finansinius ir administracinius suvaržymus, taigi susidarys kliūtys toliau investuoti į mūsų ūkį. Galbūt vertėtų sumažinti laikomų gyvulių skaičių, kad išvengčiau IED taisyklių taikymo. Bet kokiu atveju per ateinančius mėnesius ir metus tai nepadarys mano ir kitų panašių ūkių patraukliais paveldėjimo ir perspektyvos požiūriu.

Jei norėčiau, kad vaizdas būtų dar sudėtingesnis, prie lygties nežinomųjų galėčiau pridėti nuo karo Ukrainoje pradžios Europos Komisijos pranešimus pavadinimu RepowerEU ir Komunikatą dėltrąšų, skatinančius žemės ūkio biodujų ir organinių trąšų plėtrą, kurios savo ruožtu turėtų remti Europos gyvulininkystę... Tačiau tai prieštarauja kitoms iniciatyvoms mažinti Europos gyvulių bandas!

Žemės ūkyje ir miškininkystėje dirbame su gamta. Dirbame 5, 10 ir 20 metų laikotarpiais, todėl mums reikia nuspėjamumo, stabilumo ir paramos priimant sprendimus, kurie turės įtakos mūsų šalies ir visos ES maisto ir išteklių saugumui. Kalbant apie Gamtos atkūrimą, Komisija aiškiai nurodo, kad tai, kaip bus pasiekti tikslai, priklauso nuo valstybių narių ir jų Nacionalinių atkūrimo planų, tačiau lieka neaišku, kaip užpildyti įtrūkimus, kuriuos Komisija padarė tarp skirtingų teisės aktų pasiūlymų.

Komisija nuolat skatina, kad ilgalaikė nauda būtų didesnė už trumpalaikes sąnaudas, tačiau trumpuoju laikotarpiu šios išlaidos negali būti padengtos iš BŽŪP ekosisteminių paslaugų išmokų ir dėl to kils pavojus daugelio ūkių gyvybingumui. Komisija taip pat nurodo naudą visiems, tačiau trumpuoju laikotarpiu didžiausią šių pokyčių naštą patirs ūkininkai. Šiame kontekste ilgalaikė perspektyva daugeliui iš mūsų tampa nepasiekiamu horizontu...

Palle BORGSTRÖM

COPA viceprezidentas, Švedijos ūkininkų federacijos prezidentas