Vilnius. Europos Komisija priėmė taisykles, kurios palengvina galimybes naudoti išvalytas komunalines nuotekas drėkinimui žemės ūkyje.

Patvirtinus Reglamentą dėl pakartotinio vandens naudojimo minimaliųjų reikalavimų, jis bus taikomas ES šalyse po trejų metų nuo įsigaliojimo. Kokie iššūkiai čia kiltų Lietuvai? Nors pernai pirmą kartą atliktame žaliausių ES šalių reitinge pagal oro kokybės, gėlo vandens, šiltnamio efektą sukeliančių dujų, atliekų, energijos ir miškų rodiklius Lietuva užima 5 vietą, tačiau pagal gėlo vandens rodiklį esame 12 vietoje.

Mūsų šalyje atsinaujinantys gėlo vandens ištekliai vienam gyventojui sudaro 7,9 tūkst. m³. Minėtame reitinge pagal šį rodiklį pirmaujančioje Kroatijoje – 27,8 tūkst. m³, Latvijoje – 17,4, Estijoje – 9,4 tūkst. m^3.

ES institucijos vandens trūkumo klausimą nagrinėja nuo 2007 metų. Europos Komisija 2018 m. pradėjo vadinamojo Reglamento dėl pakartotinio vandens naudojimo teisėkūros procedūrą. Tikimasi, kad patvirtinus Reglamentą bus užtikrinamas pakankamas vandens kiekis laukams drėkinti, visų pirma, per karščio bangas ar dideles sausras. Tai padėtų išvengti derliaus sumažėjimo ir maisto trūkumo.

Svarstomo Reglamento tikslas – užtikrinti, kad regeneruotas vanduo būtų saugus naudoti drėkinimui žemės ūkyje, t. y. užtikrintas aukštas aplinkos, žmonių ir gyvūnų sveikatos apsaugos lygis, taip pat skatinama žiedinė ekonomika ir prisidedama prie vandens trūkumo ir dėl jo kylančio neigiamo poveikio vandens ištekliams problemos sprendimo koordinuotu būdu visoje bendrijoje.

Reglamente pabrėžiama svarba, jog pakartotinio vandens naudojimo veikla nepablogintų žmonėms vartoti skirto vandens kokybės. Dėl tos priežasties rizikos valdymo plane ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas vandens telkinių, naudojamų žmonėms vartoti skirtam vandeniui išgauti, ir atitinkamų sanitarinės apsaugos zonų apsaugai.

VDU Žemės ūkio akademijos Vandens išteklių inžinerijos instituto direktorius prof. Arvydas Povilaitis sako, kad gamtiniai ištekliai seklėja, mažėja, vandens – ypač. Ir Lietuvoje tai galime pajusti. Vandenį reikia saugoti. O mes valome nuotekų vandenį ir jį paleidžiame. Galime jį panaudoti dar kartą. Vis dėlto sukurti infrastruktūrą, tai yra iš valymo įrenginių vandenį atvesti iki augalų, nemažai kainuotų.

„Iki žmonėms gerti tinkamų standartų vandens išvalyti nereikia, kad augalas ne tik būtų palaistytas, bet dar ir patręštas tam tikromis maisto medžiagomis. Tad aš nematau nieko blogo, jei regeneruotas nuotekų vanduo bus panaudotas žemės ūkyje, – svarsto profesorius. – Kaip galima tai padaryti? Mes neturime infrastruktūros, beveik neturime drėkinimo sistemų, net statistikos nėra, kiek Lietuvoje yra drėkinamų žemių. Oficialioje statistikoje, mano nuomone, skaičiai labai netikslūs.“ Anot mokslininko, Lietuvoje nėra išplėtotos purškiamojo laistymo infrastruktūros, kaip, pavyzdžiui, Izraelyje.

Plačiau skaitykite žurnalo „Mano ūkis“ liepos numeryje

MŪ inf.