Vilnius. Naujosios Europos Sąjungos (ES) strategijos - biologinės įvairovės bei „Nuo ūkio iki stalo“ – neišvengiamai turės įtakos ir Lietuvos žemdirbiams. Jose numatyti aplinkosauginiai tikslai nemaža dalimi guls ant žemdirbių pečių, kurie jau dabar klausia – iš kur ir kaip tai bus finansuojama?

Biologinės įvairovės strategija – viena iš pagrindinių žaliojo kurso dalių. Ją trumpai Seimo Kaimo reikalų komiteto (KRK) nuotoliniame posėdyje praėjusią savaitę pristačiusi Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos politikos grupės vyresnioji patarėja Lina Čaplikaitė-Denisovienė teigė, kad šiame dokumente numatomos pagrindinės strateginės kryptis.

Anot jos, biologinės įvairovės strategija išsiskiria tuo, kad numato ir nemažai kiekybinių tikslų: pavyzdžiui, padidinti 30 proc. saugomų teritorijų plotą tiek sausomoje, tiek jūroje, pagerinti saugomų rūšių būklę, sumažinti pesticidų naudojimą ir pan.

Teigiama, kad ši strategija tėra krypties nurodymas, vis dėlto nėra aišku, kaip ir kokiais būdais numatytų krypčių galėtų būti siekiama.

„Apskritai diskusijose dėl šio komunikato Lietuva laikosi atsargios nuomonės. Visų pirma, nors yra numatytos pakankamai ambicingos kryptys pačioje strategijoje, tačiau nėra aiškus viso to įgyvendinimo mechanizmas, koks vadinamasis pastangų krūvis teks kiekvienai valstybei narei. Svarbu, kad strategijos priedas numato gal keturis puslapius būsimų, 2020-2024 m. EK iniciatyvų, tarp jų ir teisėkūros dokumentų, kur yra tos priemonės, įgyvendinsiančios strategiją“, - kalbėjo L. Čaplikaitė-Denisovienė.

Ji akcentavo, kad komunikatas nėra keistinas, tačiau Lietuvai reikėtų aktyviai dirbti derantis dėl iniciatyvų bei instrumentų, kuriomis bus siekiami strategijoje numatyti tikslai.

Saugomų teritorijų plotai turės didėti?

Posėdyje dalyvavusiems parlamentarams aštriai sureagavus, kad „negąsdinkite su tuo dar 30 proc. saugomų teritorijų“ ir klausiant, kur bus vykdoma ūkinė veikla, jei siekiama kone pusę Lietuvos padaryti saugoma teritorija, aplinkos ministras Kęstutis Mažeika suskubo tikslinti, kad kalbama ne apie dar papildomą 30 proc., o bendrai 30 proc. šalies ploto saugomų teritorijų. Anot jo, dabar tokių yra 27 proc.

Pasak K. Mažeikos, siekiama ne saugoti tik vardan paties proceso, o identifikuoti buveines ir toliau vertinti jų būklę. Jis sutiko, kad yra gerųjų pavyzdžių, kai tokiose teritorijose ar net rezervatuose ir ganomi gyvuliai, ir šienaujama, o visa tai kai kurioms rūšims būna tik į naudą.

„Nekalbame apie visišką žemdirbio nuvijimą nuo žemės, kaip tik - apie lankstesnius būdus, kad darna tarp ūkininkavimo ir saugojimo būtų lanksti, įvertinant efektą. Daugiau kalbama apie tai, ką ir dabar daro ūkininkai: taikyti inovacijas, bearimines technologijas. Tam numatyta didelė dalis ateinančio periodo lėšų“, - kalbėjo aplinkos ministras.

Jo teigimu, Žemės ūkio ministerijai ir ūkininkų organizacijomis teks surasti veikiančius mechanizmus, kurie padėtų tai pasiekti, „o mūsų tikslas tą finansavimą pritraukti ir kad jis ateitų ūkininkams laiku“.

Vis dėlto tiek kai kurie Seimo nariai, tiek ir parlamentinio komiteto pirmininkas Andriejus Stančikas buvo skeptiški dėl saugomų teritorijų plėtros, jei jų reglamentavimas išliktų toks kaip yra dabar.

„Šiandien ir turime problemų, kad saugotina teritorija, tai uždrausta bet kokia ūkinė veikla, o saugotino objekto toje vietoje nebėra. Nes gamta pasikeitė, sąlygos pasikeitė, saugotinas objektas yra išnykęs. Kalbant apie saugotinų teritorijų praplėtimą, jos turi būti visai kitaip sudėliotos ir neturi būti gąsdinimas, kad šioje vietoje viskas – tavo nuosavybė, bet taip apribota, kad jos praktiškai neturi“, - kalbėjo A. Stančikas.

Tikslai – nemaži, finansavimas - neaiškus

Tuo tarpu parlamentaras Kazys Starkevičius klausė, kokiomis lėšomis tai bus siekiama, jei numatoma, kad 25 proc. būtų ekologinis ūkis – kiek numatoma persiorientavimui? „Patys suprantate, reikalingos lėšos. Mūsų bendras tikslas, kad jos atsirastų ir įtikinti EK, kad reikia ūkininkams pasiruošti“, - galvoti, kaip bus įgyvendinami užsibrėžti tikslai kvietė K. Starkevičius.

Jam atsakydamas aplinkos ministras teigė, kad „biologinei įvairovei ir įvairioms priemonėms dalis lėšų bus ir iš mūsų, aplinkosauginių programų“. Vis dėlto Seimo nariai buvo atsargūs, o žemdirbių atstovų tokie pažadai neįtikino.

Lietuvos žemės ūkio tarybos (LŽŪT) pirmininko Aušrio Macijausko teigimu, didinant uždavinius ir sutinkant naujus iššūkius, biudžetas smarkiai mažėja, o didžioji abiejų strategijų našta guls ant žemdirbių pečių.

Anot jo, vien tik norint pasiekti vieną iš tikslų - numatytus 25 proc. ekologinio ūkininkavimo 2030 metais ir norint išlaikyti dabartinį finansavimo lygį, Lietuvai papildomai iš ES reikėtų gauti dar beveik 800 mln. eurų. Tuo tarpu kaimo plėtrai numatomos lėšos mažėja.

„Uždaviniai ir tikslai visiškai kardinaliai prasilenkia su finansavimo galimybėmis. Ir tos kalbos, kad gausime iš kitų fondų greičiausiai ir liks tiks kalbomis, nes ir šiandien nuskambėjo jau mintis, kad viskas turėtų būti finansuojama iš kaimo plėtros fondo“, - kalbėjo A. Macijauskas.

Jo teigimu, norima 10 proc. atiduoti atgal gamtai, tačiau šalies ūkininkai dar net nespėjo įsisavinti visos kažkada dirbtos, o vėliau apleistos žemės.

„Aš tik noriu atkreipti jūsų dėmesį, kad Lietuvoje žemės ūkis ir taip yra labai ekstensyvus bei tausojantis, lyginant su kitomis šalimis. Mūsų pajamos iš žemės ūkio yra vienos mažiausių Europoje, naudojame mažiausiai trąšų, pesticidų ir ekstensyviausiai dirbame. Mums dar uždėti papildomą naštą – iš tikrųjų labai rizikingas dalykas, o be finansavimo – sakyčiau, pražūtingas“, - žemdirbių poziciją dėliojo LŽŪT vadovas.

Vis dėlto nuotoliniame posėdyje dalyvavusi Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje Politikos analizės ir apžvalgos grupės vadovė Laimutė Pilukaitė tikino,  kad numatomas finansavimas iš įvairių fondų, tačiau viskas priklausys nuo to, kaip bus patvirtinta ateinanti finansinė perspektyva.

Ji pabrėžė ir tai, kad nemaža dalis sprendimų priklausys ir nuo pačių šalių narių: pavyzdžiui, kriterijai, numatantys kaip bus apibrėžtos tos saugomos teritorijos, bus sudėlioti darbo grupės iš valstybių narių atstovų, tad tai nebus tik EK sprendimas.

„Dėl tų procentų, tai mano supratimu, kiekvienai valstybei narei bus siekiamybė tas 30 proc. griežtai saugomų. Bet iki to lieka 4 proc. ir čia valstybės narės turės apsispręsti, kaip to pasiekti. Vėlgi – darbas per darbo grupę, nustatant tuos kriterijus“, - galimybę įsitraukti į sprendimus akcentavo L. Pilukaitė.

Strategijose – bendros gairės

Kad kol kas tik braižomos gairės ir numatomas bendrasis kursas, kartojo ir EP narys B. Ropė. Jo teigimu, tai „nėra privalomi dalykai, kurie jau suveiks“. Kita vertus, anot jo, turėtų būti vertinama atskirų valstybių situacija.

„Tai bus papildomi pinigai, kurie ir bus skiriami šitoms reikmėms – strategijoms. Bendromis jėgoms, tiek valstybės narės, tiek ir Lietuva, turime siekti, kad nauji darbai būtų su naujais pinigais arba padarysime tiek naujų darbų, kiek bus naujų pinigų“ , - sakė B. Ropė.

„Atsargi pozicija“ – taip Lietuvos požiūrį į kitą, „Nuo ūkio iki stalo“ strategiją, reziumavo žemės ūkio ministro patarėja Giedrė Pupšytė. Kaip ir dėl biologinės įvairovės strategijos, čia taip pat kyla klausimų, iš kur bus finansuojamas numatytų tikslų siekimas bei nerimaujama, kad galiausiai tuos tikslus teks pasiekti pasitelkus jau žemės ūkiui numatytas lėšas.

Pasak ministro patarėjos, iš principo pritariama, kad europiečiai turėtų sveikų, įperkamų, tvariai gaminamų maisto produktų, tuo pačiu būtų sprendžiami klimato kaitos klausimai, būtų saugoma aplinka ir biologinė įvairovė, tačiau yra vietų, kurios verčia nerimauti.

„Atsižvelgiant į šio klausimo svarbą, nerimą kelią kai kurių šioje strategijoje numatytų tikslų skaitinės išraiškos bei galimas jų ekonominis ir socialinis poveikis žemės ūkio sektoriui. Atitinkamai turi būti skiriamas ir finansavimas, turi būti keliami individualūs tikslai valstybėms, atsižvelgiant kokią pažangą jos jau yra padarę“, - kalbėjo G. Pupšytė.

Jos teigimu, jau dabar bandoma „užbėgti už akių ir ieškoti kitų papildomų šaltinių kaip ūkininkams padėti įgyvendinti tuos tikslus“. Tikimasi, kad savo indėlį galėtų įnešti per DNR planą įgyvendinamos priemonės, glaudžiai susijusios su strategijų keliamais tikslais. Šiuo metu tų priemonių planui dar laukiama EK patvirtinimo.

Parlamentinis komitetas pritarė Lietuvos pozicijoms tiek dėl biologinės įvairovės, tiek dėl „Nuo ūkio iki stalo“ strategijų. Tačiau pabrėžė, kad dėl biologinės įvairovės strategijos atsakingos institucijos, pasitelkdamos ir mokslininkus, turėtų racionaliai sudėlioti, kas yra saugoma teritorija ir kokia veikla joje galima. O kalbant apie strategiją „Nuo ūkio iki stalo“ – skatinti trumpąsias maisto grandines bei paprastinti viešųjų pirkimų procedūras, kad vartotojus, ypač viešąjį sektorių, galėtų pasiekti šalies žemdirbių produkcija.

Kadangi šie dokumentai numato tik bendras gaires, prie jų įgyvendinimo priemonių, matyt, dar ne kartą bus grįžta tiek Seime, tiek valstybės institucijose, tiek ir žemdirbių diskusijose.

MŪ inf.