Kaunas. Žemės ūkis sugeria daug kritikos dėl išskiriamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD). Būdų aplinkos taršai sumažinti yra, o veiksmingiausi iš jų – teisingai tvarkyti mėšlą ir plastiko atliekas. 

VDU Gamtos mokslų fakulteto Aplinkotyros katedros mokslininkės dr. Renata Dagiliūtė ir dr. Irena Januškaitienė nori tikėti, kad artimiausiu laiku Lietuvoje bus plėtojama geroji praktika, paremta žiedinės ekonomikos principais, kai atliekos perdirbamos ar panaudojamos kaip ištekliai. Pavyzdžiui, mėšlas – energijai gaminti, surinktas plastikas – plastiko granulėms ir plėvelei, o augalinės liekanos – mulčiui ar biokurui.

VDU Žemės ūkio akademijos Mechanikos, energetikos ir biotechnologijų inžinerijos katedros mokslo darbuotojas dr. Mantas Rubežius per artimiausią dešimtmetį irgi tikisi spartesnio perėjimo prie integruotų žiedinės bioekonomikos principų ir technologinio progreso, todėl ŠESD emisijos iš žemės ūkio turėtų mažėti.  

Valstybės duomenų agentūros duomenimis, bendrai atliekų kiekis, susidarantis žemės ūkyje, miškininkystėje ir žuvininkystėje mažėja ir 2022 m. sudarė 718,3 tūkst. tonų. Nors pastaraisiais metais mažėjo mėšlo, netinkamų naudoti augalų apsaugos produktų ir mineralinių trąšų atliekų, tačiau didėjo srutų, netinkamų naudoti medikamentų, ir ypač plastiko pakuočių atliekų. Bendrai nuo 2012 m. plastiko pakuočių atliekų kiekis žemės ūkyje, miškininkystėje ir žuvininkystėje išaugo beveik 10 kartų. 

Taigi, kaip sumažinti žemės ūkyje susidarančių atliekų ir mėšlo įtaką klimatui, kokias gerąsias praktikas rekomenduojama taikyti?

Plastiko atliekos ir mėšlo tvarkymas – opiausios problemos

Žemės ūkyje dažniausiai susiduriama su organinėmis atliekomis – mėšlu, augalų liekanomis ir kitomis biologiškai skaidžiomis medžiagomis, dažnai naudojamomis tręšti, tačiau netinkamai tvarkomos jos skleidžia ŠESD. 

Dar vienas taršos šaltinis yra plastikas – plėvelė (šienainio, siloso, mulčio), trąšų ir augalų apsaugos produktų tara, vienkartiniai maišai. VDU Aplinkotyros katedros mokslininkės plastiką įvardija kaip vieną iš didžiausių taršos rūšių žemės ūkyje. Jo naudojimas tiesiogiai ir netiesiogiai kenkia ekosistemoms. 

Netiesioginis plastiko poveikis kyla per panaudoto plastiko netinkamą utilizavimą deginant, nes išsiskiria anglies dioksidas, dioksinai. 

Tiesioginis poveikis ekosistemoms kyla tuomet, kai plastikas paliekamas aplinkoje ir irdamas virsta mikroplastiku. Be to, plastikas sąveikauja ir su kitais teršalais, o lėtas jo skilimo procesas gali paskleisti ir išskirti antrines chemines medžiagas, todėl yrantys plastikai su prisirištais teršalais (pvz., sunkiaisiais metalais, organiniais chloro pesticidais ir kt.) kelia dar didesnį pavojų. 

Pasak I. Januškaitienės, plastikai keičia maistinių medžiagų prieinamumą augalams, o absorbuoti toksiški teršalai daro dar stipresnį neigiamą poveikį dirvožemio mikroorganizmams. 

„Tyrimai rodo, kad dirvožemyje ir vandenyje esantį plastiką gali pasisavinti augalų šaknys. Plastikų kaupimasis šaknyse gali užblokuoti ląstelės sienelės poras bei trikdyti vandens ir maistinių medžiagų transportavimą bei paisavinimą ir neigiamai paveikti augalų augimą“, – sako I. Januškaitienė. 

Plastiko dalelių dydis yra pagrindinis veiksnys, lemiantis, ar augalai gali juos paimti ir transportuoti. Tyrimai parodė, kad ypač maži plastikai yra lengviau pasisavinami augalų, o po to transportuojami į kitas augalo dalis. „Mažiausias daleles augalai lengvai pasisavina ir perkelia į ūglius, o tai daro neigiamą poveikį biocheminiams ir fiziologiniams procesams“, – pabrėžia mokslininkė.

Kalbėdamas apie mėšlo tvarkymą M. Rubežius teigia, kad nors modernesniuose ūkiuose diegiamos pažangios mėšlo apdorojimo ir saugojimo technologijos (pvz., dengti rezervuarai ar biodujų gamyba), mažesniuose ūkiuose vis dar naudojami taršūs ir  neefektyvūs metodai. 

„Netinkamai tvarkomos žemės ūkio atliekos, įskaitant ir mėšlą, teršia orą, dirvožemį ir vandenį. Todėl būtina skatinti gerąsias praktikas, gerinti informuotumą ir remti tvaresnių sprendimų diegimą ūkiuose, nepaisant jų dydžio“, – sako mokslininkas.

Emisijoms mažinti sprendimų yra

Atliekų tvarkymo gerosios praktikos žemės ūkyje, pavyzdžiui, aerobinis kompostavimas, biometano gamyba, sandarus mėšlo laikymas, gali reikšmingai sumažinti dujų emisijas. „Tvarkant atliekas privalu laikytis reikalavimų, nors dažnai jiems įgyvendinti trūksta finansų, žinių, o kartais ir noro“, – sako dr. R. Dagiliūtė. 

Laikant mėšlą atviromis lauko sąlygomis, visos susidarančios ŠESD emisijos nekontroliuojamai patenka į aplinką – ypač vasarą, kai pakyla oro temperatūra. „Laikant mėšlą uždaroje erdvėje, talpose ar po priedanga, jau galima kontroliuoti tokių emisijų patekimą į aplinką, o įdiegus filtravimo sistemas – dalies jų ir visiškai išvengti“, – pabrėžia M. Rubežius. 

Perdirbant mėšlą anaerobiniame reaktoriuje, gaminant biodujas, susidaręs metanas yra įsisavinamas ir naudojamas energijai gaminti – šilumai, elektrai, biodegalams. Tai pažangiausias mėšlo tvarkymo būdas. Lietuva, M. Rubežiaus teigimu, turi pakankamai didelį biodujų gamybos potencialą – remiantis įvairiais scenarijais, iš mėšlo galėtų pagaminti beveik 7 000 GWh energijos, t. y. maždaug 17 kartų daugiau, nei generuojama šiuo metu.

Tarp kitų gerųjų mėšlo tvarkymo praktikų M. Rubežius išskiria ir mėšlo rūgštinimą, kuris mažina amoniako emisijas ir padeda išsaugoti azotą. Tiesa mėšlo rūgštinimo atveju „lazda turi du galus“: nors amoniako emisijos sumažinamos, tačiau, esant anaerobinėms sąlygoms, ypač naudojant sieros rūgštį, padidėja sieros vandenilio (H2S) susidarymo rizika dėl sulfatus redukuojančių bakterijų veiklos. 

Mokslininkas vardija ir kitas gerąsias praktikas: mėšlo įterpimas į dirvą, anaerobinis pūdymas biodujų gamybai ir kompostavimas kontroliuojamomis sąlygomis. 

Siekiant mažinti maistinių medžiagų praradimą į aplinką, taikomi augaliniai buferiai, nutekamojo vandens valymo sprendimai ir įvairūs priedai. „Šias priemones papildo tikslusis ūkininkavimas ir skaitmeniniai sprendimai, leidžiantys efektyviau valdyti tręšimą ir susidarančias emisijas“, – pabrėžė M. Rubežius. 

Atliekoms tvarkyti reikia šiuolaikinių metodikų

VDU mokslininkės R. Dagiliūtės nuomone, reglamentuojant atliekų tvarkymą trūksta subalansuotumo, įgyvendinimo užtikrinimo, žemės ūkio sektoriuje dirbančiųjų švietimo ir sąmoningumo didinimo šiais klausimais. 

M. Rubežiaus nuomone, svarbu dėmesį skirti ne reguliavimų kiekiui, o jų kokybei ir aiškumui. „Priimant sprendimus būtina remtis aktualia informacija, duomenimis ir naujausiais moksliniais rezultatais. Negalime žemės ūkio atliekų tvarkymo politikos formuoti remdamiesi 1990-ųjų ar 2010-ųjų metodikomis, kai technologinė pažanga kasmet sparčiai auga“, – sakė jis.

Ir visi trys pašnekovai akcentuoja, kad pirmiausia pačiam žmogui turi rūpėti gyventi tvariau.

Europos Sąjungos ir nacionalinė parama investicijoms į žemės ūkio valdas leidžia gauti finansavimą atliekų tvarkymo infrastruktūrai (mėšlidėms, komposto aikštelėms, saugykloms). Aplinkos projektų valdymo agentūra kartais skelbia paramos programas biodujų jėgainėms, atsinaujinančiai energijai, taršos mažinimui ūkiuose.

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba organizuoja nemokamus ar iš dalies finansuojamus mokymus apie tvarų ūkininkavimą, įskaitant atliekų tvarkymą, teikia pagalbą rengiant aplinkosaugos planus ar įgyvendinant paramos projektus. Lietuvoje organizuojami viešieji seminarai ir projektai, kurie skatina tvaresnę praktiką ir dalijimąsi patirtimi.

„Dalis ūkininkų nežino apie paramos priemones ar bijo administracinės naštos, susijusios su paraiškų teikimu. Dar vienas neapsižiūrėjimas, kad paramos priemonės dažnai labiau pritaikytos stambesniems ūkiams, kurie turi daugiau žmogiškųjų išteklių ir lengviau prisitaiko prie reikalavimų, o smulkieji ūkiai neturi lėšų iš anksto investuoti, net jei parama vėliau kompensuoja“, – sakė I. Januškaitienė ir priduria, kad neretai parama skiriama infrastruktūrai, bet ne kasdieniams iššūkiams, pavyzdžiui, plastikui surinkti, pakuotėms tvarkyti ir kt.

Gamtą saugoti turi kiekvienas

Dabar mokslo ir ūkininkų bendradarbiavimas yra glaudesnis nei prieš keletą metų. Pasak I. Januškaitienės, tai iliustruoja Europos inovacijų partnerystės projektai. Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras vykdo taikomuosius tyrimus, pateikia rekomendacijas ūkininkams.

„Tačiau vis dar yra erdvės plėtrai. Šį ryšį sustiprinti gali tik bendradarbiavimas atliekant aplinkos kokybės analizę ir gautų mokslinių tyrimų rezultatų pritaikyme praktikoje, nes dažnai tyrimai lieka akademiniai, o ūkininkai nesijaučia įtraukti, nes rezultatai nėra greitai pritaikomi jų praktikoje.

Ryšį galima susitirpinti rengiant nuolatinius mokslo ir ūkininkų forumus. Skatinti reguliarius susitikimus, kuriuose mokslininkai klausosi ūkininkų problemų, o ne tik pristato savo tyrimus“, – kalbėjo dr. I. Januškaitienė.

M. Rubežius pritaria, jog būtina stiprinti mokslininkų ir ūkininkų ryšius, ypač kai siekiama mokslo įrodymais grįstų argumentų, vedant derybas su politikos formuotojais. 

Gerai tai, kad šiuo metu vykdoma ir ateityje bus vykdoma daugybė mokslinių tyrimų, susijusių su mėšlo tvarkymu. Daug dėmesio skiriama įvairių priedų kūrimui, siekiant ŠESD emisijas, slopinti biologinius ir cheminius procesus, kurių metu išsiskiria ŠESD ir prarandamos svarbios maisto medžiagos, tokios kaip azotas. 

„Pastebiu vis didesnį ūkininkų susidomėjimą šiomis priemonėmis. Tai rodo, kad mokslinis šios temos aktualumas išlieka itin didelis, – sako M. Rubežius. – Taip pat vykdomi įvairūs tyrimai, kuriais siekiama padidinti mėšlo pridėtinę vertę – tobulinamos kompostavimo ir anaerobinio perdirbimo sistemos.“

Siekiant tvaresnio žemės ūkio, būtinas konstruktyvus ūkininkų ir politikų bendradarbiavimas, o priimant politinius sprendimus turi būti įtrauktos visos suinteresuotos šalys: įvairių ministerijų atstovai, mokslininkai, ūkininkai ir kiti šios srities ekspertai. 

„Tokie bendradarbiavimo formatai egzistuoja, tačiau jie dažnai neveikia efektyviai – kiekviena pusė beatodairiškai laikosi savo pozicijos, o konstruktyvus dialogas nevyksta. Reikia suvokti, kad politikai ir sprendimų priėmėjai ne visuomet yra teisūs – jų požiūriai neretai būna pasenęs. Pavyzdžiui, taikomos netinkamos ŠESD vertinimo metodikos, neatsižvelgiama į technologinę pažangą ir kitus aktualius aspektus“, – sako VDU mokslininkas ir priduria, kad ir ūkininkai, ir visa visuomenė turi suprasti – gamta yra didžiausias mūsų turtas ir kiekvienas turime prisidėti prie jos išsaugojimo.

„Lietuvoje tiek žemės ūkio atliekų tvarkymo, tiek klimato kaitos atžvilgiu būtinas integruotas požiūris, ūkininkų ir kitų žemės sektoriaus atstovų švietimas, susistemintos informacijos pateikimas. Ypač svarbu sukurti patogią perdirbimo ar utilizavimo infrastruktūrą, skatinti žiedinės ekonomikos principus ir stiprinti kontrolės mechanizmus, kad būtų mažinama tarša“, – pritaria dr. I. Januškaitienė.

Viena pagrindinių jos ir R. Dagiliūtės rekomendacijų – bendradarbiauti verslui, politikams, mokslui ir visuomenei ieškant sprendimų žemės ūkio sektoriuje, užtikrinant ne tik maisto gamybą ir konkurencingumą, bet ir laikantis „vienos sveikatos“ principo, įgyvendinant žiedinės ekonomikos ir aplinkos apsaugos, įskaitant klimato neutralumo, tikslus.