Basf 2024 04 19 A1 Basf 2024 04 19 m1
Aplinka, miškai
Prasidėjo sulos sezonas: ar tikrai verta ją leisti?

Kaunas. Kasmet klevų ir beržų sula pradeda tekėti ir leidžiama anksti pavasarį, prieš pumpurų skleidimąsi, priklausomai nuo išėjusio įšalo ir esamų oro sąlygų. Specialistas dr. Justas Mingaila atsako į klausimus, ar tikrai sulos leidimas nekenkia medžiams, ar ji vertinga, kaip teisingai ją leisti?

Lietuvoje sula tradiciškai leidžiama iš karpotojo ir plaukuotojo beržų, o taip pat paprastojo klevo. Be to, sula bėga iš juodalksnio ir alksnio, atvežtinių rūšių medžių – uosialapio klevo, riešutmedinių šeimos medžių – graikinio, širdžiavaisio, juodojo, mandžiūrinio ir kitų riešutmedžių.

Pasak Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos inovacijų paramos specialisto, daugelį metų vykdžiusio medžių sulos leidimo tyrimus, dr. Justo Mingailos, įvairių medžių sula pradeda tekėti skirtingu laiku.

Bioversija 2024 04 15 m7

Klevų sula ima bėgti anksčiausiai, vos tik išėjus įšalui ir geriausiai bėga, kuomet dieną būna teigiama temperatūra ir saulėta, o naktį šiek tiek pašąla. Beržų sulos tekėjimas prasideda kiek vėliau, dirvožemiui pasiekus 4 °C šilumos.

Sulos tekėjimas tęsiasi, kol išsprogsta pumpurai ir prasideda transpiracija per lapus.

Kaip leisti sulą?

Prieš ruošiantis leisti sulą, pirmiausia būtina sužinoti, kieno medį ruošiatės gręžti. Jeigu tai ne jūsų medis, privalote gauti leidimą. Jeigu medis privačiame miške, gaukite savininko leidimą, o jeigu valstybiniame – kreipkitės į girininkiją, kurios valdose norite prisileisti sulos.

Valstybinėje žemėje sulą galima leisti iš medžių, kurių skersmuo ne mažesnis kaip 20 cm (skersmuo matuojamas 130 cm aukštyje). Privačios žemės savininkams, leidžiantiems sulą asmeniniam naudojimui nuosavybės teise priklausančioje žemėje, šie apribojimai netaikomi.

„Kiek sulos išleisite iš medžio, priklauso nuo gręžinių kiekio, laiko, kada pradėsite, bet svarbiausia – nuo medžio dydžio ir sveikatos. Iš vidutinio klevo galite tikėtis apie 30 litrų, o iš vidutinio, apie 30 cm skersmens beržo – iki 100 litrų, tiesa, ne tokios saldžios sulos“, – iš patirties sako specialistas.

Toje vietoje, kur bus gręžiama skylė, leidžiama, nepažeidžiant luobo, nudrožti žiauberį. Skylės sulai leisti gręžiamos ne aukščiau kaip 1 m nuo žemės paviršiaus. Skylių skersmuo neturi viršyti 2 cm, jų gylis medienoje – 3 cm. Tarpai tarp išgręžtų skylių turi būti ne mažesni kaip 20 cm(taisyklių pakeitimas nuo 2023-09-07). Baigus leisti sulą, skylės turi būti užkemšamos mediniais kaiščiais.

Jeigu planuojate po to medį kirsti ir naudoti jo medieną, jos nesugadinsite, jeigu gręšite kaip galima žemiau.

Pasak J. Mingailos, sulai leisti sugalvota daugybė būdų, kuris iš jų geriausias – turbūt priklauso nuo situacijos. Lengviausia išleisti sulos, nupjovus medžio šaką ir ant jos užmovus butelį arba pragręžus skylę, į ją sukalus vamzdelį ir apačioje pastačius indą, į kurį sula varvėtų. Tokie sulos leidimo būdai yra ydingi sanitariniu požiūriu, nes pavasarį pabudę vabzdžiai, lietaus vanduo ir įvairios miško nuokritos sulą užteršia.

„Dėl to siūlau rinktis kuo uždaresnes sistemas. Jų galima nusipirkti ar pasigaminti patiems iš namuose randamų priemonių, svarbu, kad jos būtų tinkamos sąlyčiui su maistu (nenaudoti techninių plastmasių, chromuotų, cinkuotų metalinių indų. Naudoti nerūdijančio plieno, maistinio plastiko, medinius komponentus)“, – pataria specialistas

Jis naudoja prof. dr. Vlado Vilimo sukurtus prietaisus sulai leisti, kurių didžiausias privalumas – garantuota apsauga nuo vabzdžių ir nuokritų. Dar svarbu naudoti pakankamai didelį surinkimo indą, nes iš gyvybingo beržo kamiene pragręžtos 15 mm skersmens skylutės per parą gali prilašėti 10 ir daugiau litrų sulos.

Prof. dr. Vlado Vilimo sukurtas prietaisas sulai leisti, kurio didžiausias privalumas – garantuota apsauga nuo vabzdžių ir nuokritų

Ar tai nekenkia medžiui?

J. Mingailos teigimu, pats sulos leidimas medžiui dažniausiai nekelia grėsmės, tad jeigu norite paragauti sulos iš savo nedidelio berželio, jam visiškai nepakenkdami, galite nupjauti šakelę ir ant jos užmauti butelį.

Tačiau bet kokie mechaniniai kamieno pažeidimai medžiui ne į naudą. Dėl per išgrąžą patekusio deguonies ir mikroorganizmų mediena patamsėja, nors tas patamsėjimas – lokalus, pakyla keliolika ar keliasdešimt centimetrų vertikaliai ir neturi įtakos medienos tvirtumui.

Medžio gebėjimas užsigydyti pažeidimus priklauso nuo jo sveikatingumo. Labiausiai pažeidimai kenkia medžiams, augantiems tankiame medyne ir konkuruojantiems su kitais dėl išlikimo, taip pat šlapiose augavietėse, kur medžių šaknų gyvybingumas mažesnis dėl užmirkusio dirvožemio. Kelis metus leidžiant sulą iš tokių medžių, per pažeidimus kamiene gali užsiveisti mikroorganizmų ar grybų, ardančių medieną.

Medžiams, kurie auga derlingame, neužmirkusiame dirvožemyje, gerai apšviestoje vietoje, sulos leidimas nedaro jokio reikšmingo poveikio. Vykdydamas savo mokslinius tyrimus, pašnekovas susidūrė su keliais atvejais, kai sula iš palaukės beržo buvo leista 30 ir daugiau metų, o medžio gyvybingumas ir prieaugis išliko toks pat kaip jo kaimynų, iš kurių niekas sulos neleido.

Dėl per išgrąžą patekusio deguonies ir mikroorganizmų mediena patamsėja, nors tas patamsėjimas – lokalus

Kokia sulos nauda organizmui?

„Nesu sveikatinimo srities specialistas, tradicinės ar liaudies medicinos atstovas, tačiau galiu pasidalinti savo pastebėjimais ir moksliniais faktais, sako J. Mingaila. – Pradėkime nuo to, kad gryna sula, surinkta švarioje aplinkoje, yra natūralus produktas iš gamtos, savo sudėtyje neturintis jokių pavojingų medžiagų.

Dėl to, nusprendę nusipirkti sulos, atkreipkite dėmesį į ekologinį ženklinimą, nes suteikiant sulai ekologinį sertifikatą, griežtai reguliuojamas vietos pasirinkimas – atstumas nuo didelio intensyvumo kelių, kitų potencialiai taršių objektų. Dar vienas požymis, kad sula yra naudingas produktas – ją noriai geria įvairūs paukščiai, kuomet geniai tam tikslui medžiuose prakapoja skylutes.“

Suloje yra cukrų: klevų – apie 2 proc. sacharozės, to paties angliavandenio, kuris yra pagrindinė mums įprasto cukraus sudedamoji dalis, o beržų suloje – apie 1 proc. gliukozės ir fruktozės, panašiomis proporcijomis kaip meduje. Šie angliavandeniai lengviau virškinami dėl mažesnio dydžio molekulių. Taip pat suloje yra organinių rūgščių, makro- ir mikroelementų: kalio, kalcio, magnio, natrio, cinko ir kitų.

Pagrindinė naudingoji medžiaga suloje, pasak J. Mingailos, yra ypač aukštos kokybės vanduo, filtruotas per medžio šaknų ląstelių membranas ir keletą metrų plonyčių medienos kapiliarų. Gerti vandenį per žiemą daugelis atpranta. Daugelis pabandžiusių gerti sulą gali patvirtinti, kad išgerti rekomenduojamus 2 litrus per dieną tampa vieni juokai, nes motyvuoja vos pastebimai saldus, pavasariškas ir gaivinantis šio gėrimo skonis ir natūrali kilmė.

Ar Lietuvoje populiarėja sulos leidimas?

Lietuvoje sulą leidžia daugybė žmonių savo reikmėms. Deja, kaip teigia J. Mingaila, iki šiol nėra reglamentuotas sulos leidimas valstybiniuose miškuose, sudarant verslininkams galimybę sumokėti už šią paslaugą ir padidinti miško vertę. Vis dėlto, yra sulos leidėjų didesniais kiekiais. Vieni jų patys perdirba sulą, pasterizuoja, maišo su įvairiomis sultimis ir parduoda vartotojams, kiti parduoda kaip žaliavą perdirbėjams. Daugiausiai sulos Lietuvoje perdirba įmonė „UAB Straikas“, esanti šalia Šalčininkų.

Rauginta sula – natūralus probiotikas

Yra žmonių, kurie paragavę šviežios sulos sako, kad tai grynas vanduo. Jiems specialistas pasiūlo šviežią sulą palaikyti parą kambario temperatūroje. Per tą laiką iš itin skaidraus, skystis tampa matiniu, įgauna lengvą parūgusio pieno kvapą. Dar po paros spalva ir kvapas suintensyvėja. Tai – pieno rūgšties bakterijos, kurios suklesti suloje. Atlikus tokį eksperimentą galima įsitikinti, kad sula yra tinkama terpė gyvybei.

Rauginta sula veikia kaip natūralus probiotikas dėl pieno rūgšties bakterijų. Daugeliui žinomi tradiciniai metodai, kuomet sula užpilama avižomis ir rauginama arba rauginama su juodojo serbento šakele, be jokių priedų, ir gaunamas rūgštokas raugintos sulos gėrimas.

Kaip sulą išlaikyti ilgesnį laiką?

Kulinarinė žmonių fantazija beribė. Vienas iš populiariausių būdų išlaikyti sulą ilgesnį laiką – ją pasterizuoti su įvairiais rūgščiais ir saldžiais priedais (nes be priedų pasterizuota sula laikosi labai trumpai) arba paveikti itin aukšta temperatūra. Priedai (konservantai) veikia kartu su aukšta temperatūra, suardydami mikroorganizmų membranas ir jų sporų sieneles. Dažniausiai į sulą prieš kaitinant dedama citrusinių vaisių ar jų sulčių, svarainių, obuolių sulčių, cukraus, citrinos rūgšties.

J. Mingaila sako, kad dar vienas puikus būdas išlaikyti šviežią sulą – ją šaldyti, nepakeičiant natūralių savybių. Šaldymas – natūralus procesas, nes ankstyvą pavasarį leidžiant sulą, temperatūra naktį dažnai nukrenta žemiau nulio ir sula užšąla.

Yra ir dar originalesnių sulos panaudojimo būdų. Vienoje Panevėžio alaus daryklų gaminamas alus, vietoje vandens naudojant beržų sulą. Latvijoje iš sulos gaminamas putojantis vynas.

Ar galima sulą pardavinėti pakelėse?

Pasak specialisto, pakelėse, turguose ir turgeliuose pardavinėjama daug įvairių gamtos ir ūkio gėrybių – grybų, uogų, kiaušinių, medaus, daržovių. Taros, į kurią tokia sula pilstoma, švarumo klausimas paliekamas pardavėjų sąžinei ir pirkėjų pasitikėjimui. Neteko girdėti, kad kas nors ribotų tokio masto prekybą. Norint didesniu mastu pardavinėti sulą vartotojams, reikalingas VMVT leidimas registruojant maisto tvarkymo subjektą.

Autorius: Rūta Antanaitienė
Gudinas -  23 06 14 + MU 2024

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Norėdami parašyti savo nuomonę – prisijunkite.

Apklausa
Ko tikitės iš šiųmečio pasėlių deklaravimo?
Visos apklausos