Kaunas. „Medžioklė turi būti teisinga, humaniška, negalima medžioti neleistinų žvėrių“, – teigia Lietuvos garbės medžiotojas Kostas Slivskis. Kita vertus, jis piktinasi, kad medžiotojai nevertinami, nors moka mokesčius ir rūpinasi gamta.

Per Šv. Huberto vardines, lapkričio 3 d., daugumoje Europos šalių švenčiama Medžiotojų diena. Daugėjant gamtos mylėtojų ir „saugotojų“, visuomenei aktyviai įsitraukiant į aplinkosaugos problemų sprendimą, medžiotojo statusas Lietuvoje kartais įgauna kontraversišką atspalvį.

Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos duomenimis, mūsų šalyje yra apie 31 tūkst. asmenų, turinčių leidimus laikyti medžioklinius ginklus, vadinasi, ir teisę medžioti. Tarp jų – apie 300 moterų.

Lietuvos garbės medžiotojas, Fotomenininkų sąjungos narys plungiškis Kostas Slivskis, išleidęs 18 knygų apie medžioklę (viena solidžiausių – „Medžioklės ir žūklės safaris“, 2008), apgailestauja ir piktinasi, kad šiais laikais medžiotojai niekinami ir laikomi vos ne nusikaltėliais.

Žvėrių skaičių būtina reguliuoti

„Medžioklė ir žvejyba yra įgimta žmogui. Anksčiau tai buvo maisto gavimo šaltinis. Šiais laikais medžiotojai atlieka ir daugiau pareigų, – teigia Lietuvos garbės medžiotojas. – Pirmiausia medžioklė yra atranka, kiek ir kokių žvėrių reikia miškuose. Be to, juk medžiotojai ne tik medžioja, bet ir rūpinasi, kad būtų kuo didesnė įvairovė. Trečia – tai didžiulės pajamos valstybei – iš klubų įnašų ir kitų mokesčių. O kur dar įvairių darbo vietų sukūrimas – ir trofėjams gaminti, ir maisto žaliavai perdirbti, ir kt.“

Anot K. Slivskio, žvėrių skaičių būtina reguliuoti. Kai vienų atsiranda per daug, medžioklės suaktyvinamos. Kai kitų sumažėja, medžioklės nutraukiamos ar ribojamos. Jis vieno medžiotojų klubo ūkį vaizdingai įvardija ferma, o pačią medžioklę – ūkio šaka, kurioje rūpinamasi gyvūnais, atliekami įvairūs darbai, sukuriamos darbo vietos, mokami mokesčiai.

„Jeigu mėsinės gyvulininkystės ūkyje gyvūnui likti gyvam mažai galimybių, tai medžioklėje gyvūnas gali išgyventi, – lygina patyręs medžiotojas. – Oi, kokių gudrių gyvūnų yra: gali tupėti netoli šėryklos valandų valandas, kol tu neištvėręs sujudi, tada jis ir pabėga.“

K. Slivskis apgailestauja, kad nuolat vis didinami mokesčiai medžiotojams, keliami nepagrįsti veterinariniai reikalavimai.

Apibendrindamas pokalbį patyręs Lietuvos medžiotojas teigia neabejojantis, kad medžioklė turi būti teisinga, humaniška, negalima medžioti neleistinų žvėrių. Taip pat ji turi būti estetiška. Į tai daugelis medžiotojų kolektyvų pastaruoju metu žiūri vis rimčiau.

Būdamas ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos nariu, jis laikosi principo nemedžioti žvėries, kurį fotografuoja.

Garbės kodeksas

Beveik visi Lietuvos medžiotojų klubai turi savo garbės kodeksus. Juose įrašyti kilnūs tikslai ir svarbūs perspėjimai, humaniškos nuostatos. Pavyzdžiui, vienos iš medžiotojų klubo „Bugeniai“ (Mažeikių r.) nuostatų: vengti šaudyti žvėris matant vaikams; be būtinybės nevaikščioti per pasėlius ir žmonių kiemus; nemedžioti jauniklius vedžiojančių žvėrių ir paukščių.

Klubas „Varenė“ (Alytaus r.) įsirašęs tokias taisykles: nei žodžiu, nei darbais nepakenk gamtai; nemedžiok dėl gobšumo ir paikumo, turėk saiką; nekankink ir neleisk kankintis sužeistiems žvėrims.

Nė vienas sąžiningas medžiotojas neabejoja, jog ypač svarbu rūpintis gamta ir jos ištekliais. Nemažai ir daroma. Lietuvoje medžiotojų globos dėka padaugėjo tauriųjų elnių, danielių, briedžių, stirnų.

Medžiotojai įrenginėja pašarų aikšteles, druskos laižyklas, ėdžias, nuolat jas papildo grūdiniais pašarais, cukriniais runkeliais. Dar viena svarbi medžioklės plotų naudotojų pareiga – saugoti medžiojamuosius gyvūnus nuo neteisėto jų naudojimo – brakonieriavimo, tad medžiotojai išvien su aplinkos apsaugos pareigūnais teikia apskaitos duomenis, informaciją apie sumedžiotus, kritusius gyvūnus, ligos atvejus, pastebimus pažeidimus ir kt.

Vyrų genuose

Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas Jonas Talmantas teigia, kad jam medžioklėje yra svarbu ne sumedžioti žvėrį ar apsirūpinti mėsa, bet atsipalaiduoti, pabūti gamtoje, ja pasigrožėti, su ja susilieti.

„Kiekvienas relaksuoja kaip jam priimtiniausia, man smagu po darbų pabūti gamtoje, pastebėti, kaip, pavyzdžiui, išeina lapė su lapiukais ar kitas gyvūnas. Be to, medžioklė greičiausiai yra daugelio vyrų genuose. Aš pomėgį medžioti paveldėjau iš savo tėčio, kuris buvo taiklus šaulys“, – teigia J. Talmantas.

Aptardamas dabartinę medžiotojų situaciją Draugijos pirmininkas sako yra įsitikinęs, kad medžiotojai laikosi įstatymų ir etikos principų. Jo žodžiais, būna, kad šaukštas deguto sugadina medaus statinę, bet medžiotojai ribojami įstatymų ir reikalavimų. Juk jiems reikia kas kelerius metus pasitikrinti sveikatą, apsilankyti pas psichoneurologą.

„Liūdina, kad praradome visuomenės pasitikėjimą, kad dėl įvairių žaliųjų organizacijų veiklos žmonės mus laiko kone kraugeriais, – apgailestauja J. Talmantas. – Iš tiesų sumedžioti sveiką, jauną gyvulį yra labai sunku, dažniausiai papuola jau ligoti, silpni, nusenę, menkiau girdintys ir matantys žvėrys, tai ir yra populiacijos reguliavimas. Kita vertus, Lietuvos medžiotojų etikos pajautimo lygis kyla, tad tikiu, kad metams bėgant susigrąžinsime pagarbą ir tapsime pavyzdiniais.“

Ritualai

Nemažai medžiotojų klubų turi ir tam tikras tradicijas. Pavyzdžiui, pradėdami medžioklės sezoną, pirmam sumedžiotam gyvūnui į snukį šakelę kaip paskutinį maistą, taip pat šakele uždengia žaizdą. O savo pirmoje medžioklėje dalyvaujančiam medžiotojui šakelę užkiša už kepurės.

Kartais vyksta ir naujų medžiotojų įšventinimai, kai būsimas medžiotojas prisiekia laikytis garbės kodekso, nekenkti gamtai ir laikytis visų įstatymų.

Kaip atsirado medžioklei skirta diena

Šv. Huberto diena ar Hubertinėmis ši diena pavadinta Burgundijos hercogo sūnaus Huberto garbei. Jaunuolis lemtingo atsitiktinumo dėka medžiodamas susidūrė su mitiniu elniu ir nuo tos dienos atsisakė aukštų titulų, 7 metus gyveno atsiskyrėlio gyvenimą. Buvo paskirtas Mastrichto ir Luticho vyskupu. Savo buvusių medžioklių plotuose Hubertas įkūrė kelis vienuolynus, rūpinosi gamtos apsauga. Po mirties (727 m.) paskelbtas šventuoju ir palaidotas šventojo Huberto bazilikoje netoli Nemiūro (Belgija).

Žinoma, kad Hubertas išvedė naują medžioklinių šunų veislę bladhaundus. Jautri uoslė jiems padeda sekti pėdsakais, tačiau puikia rega pasigirti negali. Šiuolaikiniai bladhaundai nėra identiški tų laikų veislei, bet Belgijoje vis dar vadinami šv. Huberto skalikais.

1738 m. buvo įsteigtas Šv. Huberto ordinas, kuriuo apdovanojami asmenys, nusipelnę medžioklėje. 1752 m. ordinas buvo suteiktas ir Lenkijos karaliui, Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Augustui III.

Lietuvių pagonių miško ir žvėrių deivė buvo Medeinė (jos šventė rugpjūčio 21 d.), dažnai vaizduota kaip vilkmergė, apsupta vilkų. Romėnai turėjo medžioklės deivę Dianą, graikai – Artemidę.|

MŪ inf.