Jurbarkas, vasario 19 d. Ant užšalusių vandens telkinių stūksantis storas sniego sluoksnis kelia pavojų po ledu esančiai gyvybei. Sniegas neleidžia į vandens telkinius patekti saulės šviesai, dėl šios priežasties vandens augalai negali vykdyti fotosintezės ir išskirti deguonies.

Aplinkosaugininkai nuolat tikrina deguonies koncentraciją vandens telkiniuose, o pastebėję pavojų vandens gyvūnijai informuoja apie tai vandens telkinių savininkus ar nuomininkus, kurie privalo imtis priemonių ir gelbėti vandens gyvūniją nuo uždusimo.

Pasak Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Jurbarko rajono agentūros vedėjo Andriaus Šašio, didžiausias pavojus iškilęs mažiesiems vandens telkiniams – kuo mažesnis telkinys, tuo jis jautresnis deguonies koncentracijos pokyčiams.

„Jie uždumblėję, nuo prikritusių lapų vyksta puvimas – išsiskiria sieros vandenilis ir kitos gyvūnijai kenksmingos medžiagos, taip pat augalijos mažai – nėra kam gaminti deguonies. Todėl ir dūsta žuvys“, – aiškina aplinkosaugininkas. Taigi didžiausio dėmesio reikia sekliems vandens telkiniams, į kuriuos nėra įtekančio deguonimi turtingesnio vandens.

Patikrinus deguonies koncentraciją Jurbarko rajone esančiuose vandens telkiniuose nustatyta, kad 3 iš 9 patikrintų vandens telkinių deguonies koncentracija yra nukritusi žemiau minimalaus lygio. Minimalus deguonies koncentracijos kiekis, reikalingas vandens gyvūnijai išgyventi, yra 4 mg/l, o Stakių vandens telkinyje koncentracija tesiekė 3,81 mg/l, Goniūnų – 2,14 mg/l, Vytėnų III vandens telkinyje – vos 0,46 mg/l. Aplinkosaugininkas pastebi, kad geresnė situacija yra tuose vandens telkiniuose, kur padaryti žuvitakiai – juose vyksta nuolatinė aeracija, todėl deguonies koncentracija čia siekia 8–9 mg/l.

Gelbėti žuvis nuo uždusimo galima 3 pagrindinėmis priemonėmis. Pati brangiausia – pūsti po ledu deguonį. Pigesnė, tačiau taip pat efektyvi, priemonė – vandens telkinio aeracija. „Padaromas tarsi fontanas – iš vienos eketės pumpuoji, į kitą pili. Galima čiurkšlę specialiai nukreipt į viršų, nes kuo daugiau su oru maišosi, tuo geriau“, – aiškina A. Šašys.

Jis pasakoja, kad ten, kur statomas siurblys, pakanka nedidelės eketės – vos tokios, kad laistymo ar priešgaisrinė žarna tilptų, o kur krenta vanduo, reikia didesnės – maždaug 2 metrų ilgio, metro pločio. Jis įsitikinęs, kad gelbstint žuvis tiesiog prigręžioti ekečių neefektyvu, nes jos greitai užšąla. Pati pigiausia, tačiau taip pat efektyvi, vandens gyvūnijos gelbėjimo priemonė – valyti ant ledo susikaupusį sniego sluoksnį – šitaip sudaromos sąlygos pro ledą prasiskverbti saulės spinduliams, todėl vandens augalai gali išskirti deguonį.

Aplinkosaugininkų pareiga – stebėti situaciją vandens telkiniuose, o imtis priemonių žuvims gelbėti privalo tie, kas vėliau norės jas žvejoti. „Gyvūnija vandens telkinyje turi rūpintis vandens telkinių savininkai. Tais atvejais, kai telkinys išnuomotas, atsakomybė tenka nuomininkui. Mūsų rajone nemažai telkinių yra išsinuomojusi rajono medžiotojų žvejų draugija, todėl būtent draugijos nariai ir atlieka šias gelbėjimo priemones”, – pasakoja A. Šašys. Pastebėjus grėsmę žuvims Jurbarko rajone, žvejai tarėsi su priešgaisrine gelbėjimo tarnyba – skolinosi iš jų motorinį siurblį ir gelbėjo poledinį turtą.

A. Šašys pasakoja, kad jautriausios deguonies stokai yra lašišinės žuvys. Taip pat nekantrios tokiems pokyčiams lydekos ir ešeriai – šios plėšrūnės daug energijos sunaudoja judėdamos, todėl ir deguonies joms reikia daugiau. „Kantriausios žuvys yra karosai ir lynai. Jie įsikasa dumble ir gali žiemoti kaip varlės. Jie būna anabiozės būsenoje, poreikiai sumažėja iki minimumo, dėl to jie ištveria ir itin ekstremaliomis sąlygomis”, – pasakoja aplinkosaugininkas. Jis džiaugiasi, kad iki šiol Jurbarko rajone neužfiksuota žuvų dusimo atvejų be tikisi, kad naudojamos priemonės bus efektyvios ir pavasarį didelių nuostolių skaičiuoti neteks.

MŪ inf.