Vilnius. Tradiciškai kasmet gamtosaugininkų renkamame rūšių, kurios gali egzistuoti tik jiems būdingoje aplinkoje, dešimtuke šiemet pirmą kartą atsidūrė natūrali buveinė - karbonatinių smėlynų pievos.

Šią, ES svarbos, buveinę pasiūlė įtraukti Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos ekspertai. Teigiama, kad išsaugoti tokias pievas vis sunkiau. Daugelyje vietovių nebelikus smulkiųjų gyvulių augintojų, karbonatinių smėlynų smiltpievių buveinių atkūrimas ir palaikymas tampa neįmanomu arba reikalauja didelių investicijų.

Kadangi karbonatinių smėlynų pievos neproduktyvios ir šieno ruošimui mažai tinkamos, dažniausiai jose ganoma. Tai svarbiausias veiksnys šių pievų išlikimui, nes galvijų trypiamos samanos, kerpės bei žolės nesusiveria, lieka atviro smėlio plotų. Jas palankiai veikia ir vandens bei vėjo erozija, smėlingame dirvožemyje neleidžianti kauptis humusui ir maisto medžiagoms. 

Apleistose, nebenaudojamose pievose tankėja samanų danga, įsikuria nebūdingų, neretai ir invazinių žolinių augalų rūšių, o vėliau jos palaipsniui apauga mišku.

Pasak gamtosaugininkų, tokios smėlynų pievos aptinkamos žemyninėse kopose, upių šlaituose, nederlingose augimvietėse, daugiausia Pietryčių, Pietų ir Pietvakarių Lietuvos smėlėtose lygumose, Nemuno, Neries, Šventosios, Nevėžio ir kitų upių slėniuose. 

Tai maisto medžiagų neturtingos, žemų, daugiausia tankiakerių ir kiliminių augalų pievos, kuriose yra nemažai atvirų smėlio plotų. Joms būdinga didelė paros temperatūrų kaita – vasaros dienomis jas labai įkaitina saulė, o naktimis atvėsta labiau už aplinkinius plotus. 

Sausose smiltpievėse veši melsvoji kelerija, šiliniai gvazdikai, smiltyniniai šlamučiai, paprastosios gvaizdės ir kiti sausamėgiai augalai. Jos mėgstamos vabzdžių, čia kuriasi įvairių rūšių smėliabitės, tam tikri drugiai.