Vilnius. Metų pabaigoje patvirtinta istorine vadinama Kunmingo ir Monrealio pasaulinė biologinės įvairovės darbotvarkė, kurią atspindi ir ES strateginiai dokumentai. Vis dėlto nerimaujama, kaip itin ambicingi tikslai atsilieps žemės ūkiui ir apsirūpinimui maistu.

Tiek pasaulinis Kunmingo-Monrealio susitarimas, tiek ES Gamtos atkūrimo reglamentas viena vertus sveikintini ir laukti, kita vertus – kelia nemažai klausimų ir diskusijų, kaip siūlymai virs praktika.

Kaip portalui manoūkis.lt komentavo Aplinkos ministerijos (AM) Europos Sąjungos ir tarptautinių ryšių skyriaus vadovė Ligita Vaičiūnienė, šie du dokumentai tampriai susiję.

„ES Gamtos atkūrimo reglamente ES lygiu nustatomi gamtos atkūrimo tikslai ir priemonės, skirtos Monrealyje priimtos Pasaulinės biologinės įvairovės darbotvarkės tikslams įgyvendinti. Šie tikslai padės prisitaikyti prie klimato kaitos ir jos švelninimo, ES tarptautinių įsipareigojimų vykdymo (įskaitant Pasaulinės biologinės įvairovės darbotvarkę), o priemonės papildys ES Buveinių, Paukščių, Vandens pagrindų ir Jūrų strategijos pagrindų direktyvas“, – teigė L. Vaičiūnienė.

Kas numatyta

Plačiau apie Gamtos atkūrimo reglamentą kalbėta praėjusią savaitę vykusiame Seimo Kaimo reikalų komiteto posėdyje, kuriame AM Gamtos apsaugos politikos grupės vadovas Algirdas Klimavičius pristatė ir reglamentines nuostatas, ir Lietuvos poziciją.

Anot jo, iki šiol šalys narės savanoriškai įgyvendino iniciatyvas, bet tai nedavė norimo rezultato, ekosistemų būklė blogėjo, todėl numatoma, kad tai taptų privaloma.

Reglamentas numato, kad ES šalys narės turės nustatyti priemones, kuriomis gerins sausumos, pakrančių ir gėlo vandens ekosistemų būklę, jas atkurs. 

2030 m. priemonės turi apimti bent 30 proc. kiekvienos Reglamento I priede išvardintos buveinių tipų grupės, kurios būklė nėra gera, ploto, numatyto nacionaliniame atkūrimo plane, 2040 m. – bent 60, 2050 – bent 90 procentų. Jūrų ekosistemoms atkurti keliami dar ambicingesni tikslai.

Reglamente numatoma atkurti natūralių upių jungčių ir susijusių salpų natūralias funkcijas (iki 2030 m. ES atkurti bent 25 tūkst. km upių laisvą tėkmę), apdulkintojų populiacijas, žemės ūkio ir miškų sistemas.

Atkuriant žemės ūkį numatoma vadovautis apibrėžtais rodikliais, o šalių narių siūlomos atkūrimo priemonės 2030 m. turi apimti bent 30 proc. nusausintų durpynų plotų, bent ketvirtadalyje iš jų reikės atkurti drėgnumą (2040 m. – bent 50 proc. plotų reikės atkurti drėgnumą, 2050 – bent 70 procentų).

Visos ES narės privalės parengti nacionalinius atkūrimo planus, jų formą EK patvirtins vėliau. Nacionaliniai planai rengiami laikotarpiui iki 2050 metų, su tarpiniais tikslais 2030 ir 2040 metais. Reglamentas prireikus galės būti iš dalies keičiamas. 

Užteks tik atsižvelgti?

Pasak A. Klimavičiaus, rengiant nacionalinius planus šalys turės apskaičiuoti plotus, kuriuose bus taikomos atkūrimo priemonės, pateikti jų žemėlapius. Taikoma bus ir žemės ūkio, ir miškų ekosistemoms. Priimant sprendimus dėl buveinių atkūrimo ploto, reikės atsižvelgti į prieš 70 metų buvusią situaciją.

Vis dėlto, A, Klimavičiaus teigimu, tai nereiškia, kad buveinės turi būti atkurtos taip, kaip buvo prieš 70 metų.

„Apie šį teiginį sukasi daug mitų ir reikėtų juos iš karto išsklaidyti – nėra reikalavimo atkurti būklę, buvusią prieš 70 metų. Reikia atsižvelgti į praradimus, o ne grįžti į buvusią padėtį“, – pabrėžė AM atstovas.

Taip pat iki 2030 m. teks nusistatyti pagrindinių rodiklių reikšmes, pateikti kliūčių upėse sąrašą, nurodyti gamtos atkūrimo priemones ir jų vykdymo terminus. Ten, kur jau pritaikytos gamtos atkūrimo priemonės, būklė negalės prastėti.

Lietuva sutinka, kad svarbu stabdyti biologinės įvairovės nykimą ir prisidėti prie klimato kaitos valdymo ir tarptautinių įsipareigojimų įgyvendinimo, tačiau, AM atstovo teigimu, mūsų šaliai kyla nemažai klausimų.

Visų pirma, neaiškus kiekvienos valstybės narės indėlis į specifinius ambicingus tikslus, pavyzdžiui, upių jungčių atkūrimą. Jau dabar akivaizdu, kad tai bus sudėtinga įgyvendinti – reikės didelių administracinių ir finansinių pajėgumų.

Lietuva pozicija tokia – Reglamento projektu reikia nustatyti realiai įgyvendinamus tikslus, atsižvelgiant į nacionalines aplinkybes, numatant realius terminus, vertinant valstybių pastangas, stebint pažangą.

Pasak A. Klimavičiaus, neturime kai kurių rodiklių duomenų, tad tektų kurti jų rinkimo sistemas, kai kuriems – trūksta patikimų ataskaitinių duomenų.

Ministras: tokios iniciatyvos didina konkurenciją dėl to paties ploto

Posėdyje dalyvavusio žemės ūkio ministro Kęstučio Navicko teigimu, visų šalių ministrai su nerimu žiūri į šį pasiūlymą. „Visų pirma, nerimą kelią iniciatyvų atsiradimas neįvertinus teigiamo jau priimtų sprendimų poveikio“, – kalbėjo ministras.

Pasak jo, ES ministrų pozicija tokia, kad visos EK iniciatyvos didina konkurenciją dėl to paties ploto. Tai reiškia, kad atkuriant vieną ar kitą buveinę jos išimamos iš žemės ūkio naudmenų, o vėliau atitinkamai išsikraipo ir žemės ūkiui keliami tikslai bei referencijos.

Anot jo, daugeliu atvejų iniciatyvos pretenduoja į tą patį finansinį fondą, o tai irgi kelia nerimą. Reglamente neatsižvelgiama į šalių specifiką, pavyzdžiui, Suomijos ministrui visai nesuprantamas šlapynių atkūrimas. 

„Šios diskusijos tik prasidėjo, bet dauguma šalių neišreiškė visiško pritarimo. Kol kas yra daugiau klausimų nei atsakymų“, – sakė K. Navickas.

„Ambicijas reikia pagrįsti pinigais“

Tiek posėdyje kalbėjusiems parlamentarams, tiek socialiniams partneriams bene daugiausia nerimo kėlė aukšti tikslai ir EK atstovų vengimas aiškiai pasakyti, iš kokių lėšų pastangos tai įgyvendinti bus finansuojamos.

Pasak parlamentinio Kaimo reikalų komiteto pirmininko Viktoro Pranckiečio, reikia apsvarstyti ir matomą poveikį žemės ūkiui.

„Ar valstybė pirks žemes privaloma tvarka iš tų žmonių, kurie jas dirba?“ – svarstė jis, primindamas, kad per 70 metų nueita labai toli ir pasikeitė visa struktūra.

Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos pirmininkas Algis Gaižutis priminė, kad ES prieš kurį laiką jau vertinto visų iniciatyvų ir teisės aktų tinkamumą. Tuomet  nustatyta, kad, pavyzdžiui, paukščių saugojimo politika yra gera, tik stringa jos įgyvendinimas.

„Reglamentas neaiškus – tiek tikslai, tiek kriterijai. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad hidrologinio režimo atkūrimas anksčiau nusausintose vietose keičia visai struktūrą. Visos valstybės, kurios turėjo žemėnaudos pagerinimą, turėtų šį klausimą aiškiai kelti ir ginčyti.

Nereikėtų pritarti šioms iniciatyvoms. Visi sutinkame, kad gamtą tvarkyti reikia teisingai, o naudoti tausiai, bet tam yra geresnių priemonių nei dabar siūlo EK diktatas iš Briuselio“, – kalbėjo A. Gaižutis.

Apie grįžimą 70 metų atgal kalbėjo ir Lietuvos neariminės tausojamosios žemdirbystės asociacijos vadovas Jonas Venslovas, teigęs galintis papasakoti, kaip viskas atrodys tai įvykdžius.

„Jei norite atkurti karklynus ir pelkynus, mums nebereikia galvoti apie kurą ir pan. Sugrįš arklių amžius, dirbsime po keletą hektarų ir bus labai gerai“, – sakė jis.

Su tuo, kad bioįvairovę reikia išsaugoti, sutiko ir Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacijos „Kooperacijos kelias“ vadovas Jonas Kuzminskas, tačiau jis ragino prisiminti, kad daugeliui iniciatyvų reikės ne vienos šalies pastangų. Jis ragino nepamiršti, kad šalia esanti Kaliningrado sritis visas pastangas gali paversti niekais. 

Tiek J. Kuzminskas, tiek Lietuvos ūkininkų sąjungos vadovas Raimundas Juknevičius kėlė finansavimo klausimą, ragino nepamiršti, kad tokios iniciatyvos pirmiausia paliečia dirbančius ir gyvenančius kaime.

„Daug kas prasideda nuo pinigų. Jei Europos lygiu politikai neranda priemonių, kaip finansuoti, tai klausimas, kam tai keliama. (...) Kai yra tokios ambicijos, bet nėra pinigų, jos supriešina visuomenę“, – sakė R. Juknevičius.

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas Eimantas Pranauskas klausė, kiek ir kokie žemės ūkio atstovai rengė Reglamentą. Pasak A. Klimavičiaus, EK vykdė konsultacijas su visuomene ir sulaukė apie 150 tūkst. atsiliepimų. Kiek tarp jų iš žemės ūkio sektoriaus – neaišku.

A. Klimavičius sutiko, kad įgyvendinant Reglamentą, tikėtina, kelioms sritims teks varžytis dėl tų pačių pinigų.

Anot jo, kaip viskas bus įgyvendinama, dar neaišku, daugiau konkretumo atsiras, kai bus galutinis Reglamento tekstas.

Vis dėlto EK švelnina toną, mažina apimtis arba ištęsia jas laike. Kol šalys narės įvertins sistemas, paaiškės, koks finansavimas reikalingas, iš kur jį gauti. A. Klimavičius patikino, kad finansavimo klausimas įtrauktas į nacionalinę Lietuvos poziciją.

Panašu, kad diskusijos ir derybos dėl Reglamento dar tęsis įvairiais formatais. Parlamentinis Kaimo reikalų komitetas nusprendė iš esmės pritarti Lietuvos pozicijai ir pasiūlė atkreipti dėmesį į tam tikrus diskusijų metu išryškėjusius aspektus.