Kaunas. Kaip sustiprinti ūkininkų derybines galias, sureguliuoti visų maisto tiekimo grandinės dalyvių santykius, pažaboti nesąžiningus prekybininkų veiksmus? Apie tai kelių šalių atstovai ir EK nariai kalbėjo politiniame forume „Maisto tiekimo grandinė grandinė - laikas pokyčiams (?)".

Šis forumas vyko tarptautinėje žemės ūkio ir maisto pramonės parodoje „AgroBalt" Kaune praėjusią savaitę. Jame dalyvavo Lietuvos žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė, žemės ūkio ir kaimo plėtros eurokomisaras Filas Hoganas (Phil Hogan), EK žemės ūkio rinkų darbo grupės narys Andžejus Babuchovskis (Andrzej Babuchowski). Savo šalių patirtimi taip pat dalijosi Maltos žemės ūkio, žuvininkystės ir gyvūnų teisių parlamentinis sekretorius Roderikas Galdesas (Roderick Galdes), Naujosios Zelandijos ambasadorius Lietuvoje Rodnis Harisas (Rodney Harris), Ukrainos agrarinės politikos ir maisto viceministrė Vladislava Rutycka.

Žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė forume kalbėjo, kad žemės ūkiui, ypač kalbant apie pienininkystės sektorių, iš tikrųjų tenka kovoti ne tik su pasaulinės krizės iššūkiais, bet ir spręsti globalius iššūkius: aprūpinti žmoniją maistu, gerinti mitybą, išsaugoti biologinę įvairovę ir sušvelninti klimato kaitos padarinius. Gamtos ištekliai yra riboti, pasaulio gyventojų skaičius didėja, maisto trūksta. „Bet susiduriame su tam tikru paradoksu, ypač ES, kur, pavyzdžiui, pieno pagaminama per daug, ir reikia galvoti, ką daryti, kad tie produktai pasiektų šalis, kuriose auga gyventojų skaičius ir jiems trūksta maisto produktų. Tai reiškia, kad kažką daryti reikia ne tik visoje maisto grandinėje, bet ir viso pasaulio ekonomikoje. Turime pasiekti, kad tas maisto perteklius patektų į šalis, kurioms jo reikia", - kalbėjo ministrė.

Žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė stebėjosi paradoksu - Europoje nėra, kur dėti pieno, bet jis nepasiekia tų šalių, kur jo trūksta

O kalbėdama apie Lietuvos pieno sektoriaus problemas, ji įvardijo vieną didžiulę priežastį: tai  maisto grandinės pažeidžiamumas. Visa maisto tiekimo grandinė labai reikšminga ir mūsų gyvenimui, ir šalies ekonomikai. Jos pagrindiniai dalyviai - pirmiausia patys ūkininkai, perdirbėjai ir prekybininkai.

„Tačiau maisto tiekimo grandinė yra labai pažeidžiama dėl nesąžiningos prekybos praktikos. Girdžiu, kad ši problema yra ir kitose šalyse, tik Lietuvoje ji labai ryškiai matoma dėl įvairių pokyčių grandinės dalyvių santykiuose - ūkininkų, prekybininkų ir perdirbėjų derybinės galios yra labai nevienodos. Daugiau kalbu apie pieno sektorių, nors tos derybinės galios visuose sektoriuose ūkininkų yra pačios žemiausios palyginti su perdirbėjų ir prekybininkų", - pabrėžė V. Baltraitienė. Ir krentant pieno kainoms šis disbalansas tik gilėja ir dar labiau komplikuoja ūkininkų padėtį. Ji apgailestavo, kad Lietuvos maisto tiekimo grandinėje nėra dialogo tarp visų dalyvių, nes vieni kitų nenori girdėti, tiksliau perdirbėjai negirdi ūkininkų, prekybininkai - perdirbėjų, o labiausiai dėl to kenčia ūkininkai.

V. Baltraitienė eurokomisarui F. Hoganui priminė jo pažadą: jeigu maisto tiekimo grandinės pusiausvyra nebus pasiekta, Europos Komisija įvertins galimų veiksmų kovojant su nesąžiningomis prekybos praktikomis poreikį ir bus kuriami atitinkami teisės aktai. „Mes norėtume matyti tam tikrus Europos teisės aktus, nes, kaip minėjau, Lietuvoje labai skaudžiai susiduriame su prekybininkų savivale, nors ta pati problema egzistuoja ir kitose šalyse", - sakė ji.

Kita Lietuvos pienininkystės bėda - pieno ūkiai yra labai smulkūs. Pasak ministrės, esant tokiai maisto tiekimo grandinei ir nelygiavertei kovai su perdirbėjais bei prekybininkais, šansų jiems išgyventi beveik nėra.

„Vienintelė išeitis - kooperacija. Kaimyninių šalių ūkiai yra kooperuoti. Lenkijoje, Nyderlanduose ar Suomijoje, netgi Latvijoje kooperacijos procesas yra žymiai spartesnis ir tenka pripažinti, kad kooperacijos stoka yra didžiausia mūsų problema", - kalbėjo forume žemės ūkio ministrė. Jos manymu, taip yra todėl, kad lietuviai labai sunkiai pasitiki vieni kitais, galbūt sovietinė kolektyvizacija paliko didžiulį antspaudą mūsų žmonių sąmonėje. Bet kol šito nesugebėsime pakeisti, bus sunku žengti į kooperaciją.

Ministrė tikisi, kad priimtas naujas Kooperacijos įstatymas užtikrins skaidrią kooperaciją, kad kurtųsi tikri kooperatyvai, ne tik perkantys-parduodantys, kad ūkininkai būtų jų pajininkai. „Bet jeigu norime, kad kooperacija prasidėtų, turime kooperatyvams teikti tam tikras lengvatas. Ir visos direktyvos bei reglamentai leidžia taikyti jiems nulinį pelno tarifą, sumažinti PVM mokestį iki 5 proc. Manau, galbūt galime taikyti išskirtines priemones kooperatyvams ir būtent tiems, kurie nori perdirbti produkciją bei sudaryti konkurenciją pieno ir mėsos perdirbimo įmonėms", - tokią išeitį iš padėties mato ministrė.

Ji tikisi, kad žingsnis po žingsnio kooperacijos procesas įsibėgės, bet kol tai įvyks, reikia galvoti, kaip padėti smulkiesiems ūkiams. Apie tai ji kalbėjo ir su F. Hoganu.

Malta atvira pasiūlymams dėl ūkininkų derybinės galios stiprinimo

Maltos atstovas R. Galdesas akcentavo bendrosios žemės ūkio politikos ir tiesioginių išmokų svarbą, kadangi ūkininkų gamyba ir pajamos priklauso nuo įvairiausių faktorių, taip pat ir nuo klimatinių sąlygų.

Maltos žemės ūkio sektorius, palyginti su visa šalies ekonomika, yra nedidelis, tačiau jo socioekonominė svarba vis tiek yra nemaža, juk visuomenė aprūpinama maistu. Kai Maltą ištiko didžiausias per 90 metų sausros periodas, labai sumažėjusi maisto produktų gamyba padidino importą, o tai dar labiau sumažino ūkininkų pajamas. „Todėl suprantame, kad būtina priimti teisingus politinius sprendimus ir didinti žemės ūkyje sukuriamą pridėtinę vertę", - pabrėžė R. Galdesas.

Savo šalių patirtimi forume dalijosi Maltos žemės ūkio, žuvininkystės ir gyvūnų teisių parlamentinis sekretorius Roderikas Galdesas ir Naujosios Zelandijos ambasadorius Lietuvoje Rodnis Harisas

Pasak jo, į rinką orientuoti žemės ūkio sektoriai - tai viskas, ko mums reikia dabartiniais laikais. Ypač svarbi yra ES prekyba su trečiosiomis šalimis, rinkos stebėjimai, kurie gali padėti įvardijant ir sumažinant prekybos rizikas. „Taigi, visi rinkos dalyviai ir politikos formuotojai turi gilinti savo žinias, o taip pat - didinti skaidrumą. Tai yra pagrindiniai veiksniai, kurie padeda išlaikyti pasitikėjimą ir išsilaikyti rinkoje ypač jautriais laikotarpiais", - kalbėjo svečias iš Maltos.   

Malta skiria didžiulį dėmesį žemės ūkio konkurencingumui. Tam labai padeda investicijos, modernizacija, naujų technologijų naudojimas, taip pat šalis visą laiką stengiasi konsultuoti ūkininkus ir padeda jiems didinti konkurencingumą įvairiomis priemonėmis. Vartotojai vis labiau nori, kad jų maistas būtų kokybiškesnis ir ūkininkai šiuo atžvilgiu privalo turėti konkurencinį privalumą. Be to, teigė R. Galdesas, Malta atvira naujoms galimybėms ir pasiūlymams dėl ūkininkų derybinės galios stiprinimo ir visomis priemonėmis siekia gerinti ūkininkų ir žemės ūkio įmonių padėtį.  

Kooperacija labai svarbi ir Naujosios Zelandijos žemės ūkyje

Naujosios Zelandijos ambasadorius Lietuvoje Rodnis Harisas (Rodney Harris) pasakojo, kaip jo šalis didina žemės ūkio sektoriaus konkurencingumą. „Tai labai plati tema, bet pabandysiu pakalbėti apie kelis svarbiausius dalykus, apie žemės ūkio reformas, kurias įvykdėme, taip pat apie varomąsias jėgas, kurios skatina ūkininkavimą N. Zelandijoje, apie prekybos liberalizavimo vaidmenį. Nesakau, kad galime pateikti receptus kitoms šalims, tiesiog pamėginsiu pasidalyti patirtimi", - sakė ambasadorius.

Apie 4,5 mln. gyventojų turinčios valstybės 50 proc. žemės yra skirta žemės ūkiui. Čia dirba 11 proc. visos šalies darbo jėgos. 9-ojo dešimtmečio viduryje šalis buvo susidūrusi su ekonominėmis problemomis, manoma, tai buvo dėl didelių subsidijų žemės ūkiui, o valiutos rezervai buvo maži, infliacija siekė 20 proc. Taigi, teko daryti ekonominius pokyčius, taip pat ir reformuoti žemės ūkį, kuris buvo izoliuotas nuo tarptautinės rinkos ir ekonominės veiklos.

„Beveik per vieną dieną panaikinome subsidijas, kurios sudarė apie 40 proc. pajamų, tačiau visų ekonominių reformų paketas buvo daug platesnis. Svarbiausia buvo užtikrinti, kad N. Zelandijos išteklių naudojimas būtų suderintas su tarptautine rinka. Tai lėmė, kad žemės ūkio gamyba BVP padidintų nuo 6,2 iki 7 proc., padidėjo ūkių konkurencingumas", - dalijosi patirtimi R. Harisas.   

Kalbant apie modernų ūkį, ūkininkavimas N. Zelandijoje yra verslas. Ūkininkai priima sprendimus remdamiesi tuo, kas vyksta vietos ir pasaulinėse rinkose, atsižvelgia į vartotojo lūkesčius, siekia inovacijų, o moksliniai tyrimai ir technologijos taip pat vaidina svarbų vaidmenį jų versle. Taigi, nelikus subsidijų ūkininkai tapo konkurencingi ir savarankiški.

Ir N. Zelandijos žemės ūkyje labai svarbi yra kooperacija. Pasak ambasadoriaus, kooperatyvai sukūrė didesnę maisto grandinės vertę. O kalbant apie Vyriausybės vaidmenį, neseniai šios šalies ūkininkų asociacijos prezidentas į klausimą „Ko jums reikia?" atsakė: „Daugiau laisvosios prekybos sutarčių."

„Taigi, mums iš esmės labai svarbios sutartys su ES ir kitomis pasaulio šalimis. Kuo daugiau prekiaujame su užsienio valstybėmis, tuo mažesnis rinkos ir kainų nepastovumas", - pabrėžė ambasadorius. 

Ukraina su ES pagalba nori atverti Azijos rinkas

Ukrainos agrarinės politikos  ir maisto ministerijos viceministrė Vladislava Rutycka kalbėjo apie milžinišką žemės ūkio, kuris sudaro apie 15 proc. BVP, įtaką šalies ekonomikai. „Kas trečias JAV doleris Ukrainos ekonomikoje yra atėjęs iš žemės ūkio sektoriaus", - teigė viceministrė.

Ukraina 2015 m. parengė žemės ūkio strategiją iki 2020 m. Vyriausybė kiek galėdama stengiasi padėti nedideliems ir smulkiems ūkiams. Blogėjančios klimato sąlygos - vienas svarbiausių veiksnių, veikiančių Ukrainos žemės ūkį. Dėl šylančio klimato žemdirbiai patiria nemažai sunkumų - žiemą yra 9 laipsniai šilumos šioje šalyje nėra normalus reiškinys.

Ukrainos agrarinės politikos  ir maisto ministerijos viceministrė Vladislava Rutycka kalbėjo apie milžinišką žemės ūkio įtaką šalies ekonomikai. Šalia jos - EK žemės ūkio rinkų darbo grupės narys Andžejus Babuchovskis

Ši šalis yra viena didžiausių grūdų eksportuotojų pasaulyje, tačiau šio sektoriaus įmonių problemos yra susijusios su visomis problemomis, kurias patiria ES šalys ir jų gamintojai, bet dėl sunkių sąlygų, anot viceministrės, „tikrai nesistengiame subsidijuoti mūsų gamintojų". Daug problemų pienininkystės, kiaulininkystės sektoriuje, bet Ukraina bando keisti teisės aktus, kurie palengvintų maisto gamintojų dalią. Taip pat kuriama maisto apsaugos sistema.

„Kurdami vertingesnę maisto grandinę, turime ieškoti galimybių mūsų produkciją parduoti įvairiose šalyse visame pasaulyje. Manome, kad bendradarbiaudami su ES šalimis galime pasiekti gerų rezultatų ir  atveriant Azijos rinkas. Ukraina gamina gerų produktų, kuriuos eksportuojame į kitas šalis, tarp jų - ir į Lietuvą", - sakė V. Rutycka.

MŪ inf.