Kaunas. Pieno sektoriui ir šie metai nežada rožėmis kloto kelio. Laukia mėšlo tvarkymo, pieno supirkimo taisyklių pasikeitimai, kurie labiausiai palies smulkius ir vidutinius ūkius. Nežinia, kokia bus pieno kaina.

Ko tikėtis pieno sektoriaus dalyviams šiais metais, diskutuota Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) tarybos posėdyje kartu su Žemės ūkio ministerijos, pieno perdirbėjų atstovais.

LPGA prezidentas Jonas Vilionis, apžvelgdamas padėtį, eilinį kartą konstatavo, kad ūkių mažėjimo tendencijos tęsiasi. Per 2020 m. sumažėjo 7,5 tūkst. karvių (liko 241 tūkst.) ir 3 tūkst. pieno ūkių - parduodančių pieną liko 27,4 tūkst. „Norime ar ne, ūkių stambėjimas vyksta. Bet ir jų neturime daug. Tik 43 ūkiai turi daugiau kaip po 500 karvių, 254 laiko daugiau kaip po 100 karvių“, – kalbėjo J. Vilionis. 

Jis minėjo, kad kartu su vienu Vokietijos institutu, padedant ŽŪM, baigiama rengti smulkių, vidutinių ir stambių pieno ūkių gamybos savikainos analizė, kuri ir atsakys į klausimą, ar apsimoka ir kam apsimoka Lietuvoje gaminti pieną.  

Žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas pažadėjo, kad patiems smulkiausiems ūkininkams, laikantiems iki 5 karvių, ieškos paramos galimybių, numatant jiems atskiras rėmimo programas.

Perdirbėjų priekaištai – dėl pieno kokybės

Pasak J. Vilionio, valstybės kompensacija po 88 Eur už pieninę karvę pandemijos laikotarpiu padėjo ūkininkams, o dabartinė vidutinė pieno supirkimo kaina (316 Eur/t) Lietuvai leido pakilti iš paskutinės vietos tarp ES šalių – šiuo metu esame 4–i nuo galo. Tačiau primelžiamo pieno kiekis turi tendenciją mažėti. Lietuvoje per dieną pagaminame iki 115 tūkst. t pieno, o iš Latvijos atsivežame iki 40 tūkst. tonų.

„Jeigu to kiekio neatsivežtume, dvi perdirbimo gamyklos tikrai nedirbtų“, – neabejoja J. Vilionis. Vis dėlto prielaidų didinti primelžiamo pieno kiekį Lietuvoje kol kas nėra. 

Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ direktorius Egidijus Simonis atkreipė dėmesį, kad Lietuvos ir ES šalių pieno kainų skirtumą lemia pieno surinkimo kaštai dėl išskirtinės Lietuvos ūkių struktūros – beveik 80 proc. ūkių sudaro nuo 1 iki 15 karvių, mūsų vidutinis ūkis – 12 karvių, ES – daugiau kaip 60 karvių. Skiriasi ir primilžis – Lietuvos vidurkis 6,2 t, ES – beveik 9 t pieno iš karvės.

Pasak jo, šalies perdirbėjai Latvijoje ir Estijoje pieną perka iš stambių ūkių ir sako, kad moka jiems 10–15 proc. pigiau, negu Lietuvos stambiems ūkiams, tad ir su transporto išlaidomis kaimynų pienas būna pigesnis.

Dar viena problema, kurią išskyrė E. Simonis – pieno kokybė. „Pagal VMVT vartų kontrolę Lietuvoje tik 50 proc. pieno atitinka kokybinius reikalavimus pagal bakterijų ir somatinių ląstelių skaičių. Tai praėjusio XX amžiaus rodiklis“, – rėžė „Pieno centro“ vadovas, ne pirmą kartą priekaištavęs Lietuvos pienininkams dėl žaliavinio pieno kokybės. Pasak jo, Estijoje 96 proc., o Latvijoje – 89–90 proc. pieno, atvežto į įmones, atitinka visus reikalavimus.

Kokios bus pieno supirkimo kainos šiemet, E. Simonis nesiryžo prognozuoti. Paskutinį 2020-ųjų mėnesį ES kainų vidurkis mažėjo. „Jeigu pandemija baigsis, padėtis stabilizuosis. Bet jeigu liks tokia, kokia dabar yra, situacija bus neapibrėžta. Vidaus rinka stabili, bet joje parduodame tik nuo 30 iki 50 proc. produkcijos“, – pažadų pieno gamintojams E. Simonis nedalijo.

„Vilkyškių pieninės“ generalinis direktorius ir valdybos pirmininkas Gintaras Bertašius pridūrė, kad „nuo pernai mus žudo“ dolerio ir euro kursas: „Mes konkuruojame Azijoje, arabų šalyse, kur atsiskaitoma doleriais, tai jo atpigimas euro atžvilgiu mums atsiliepia neigiamai. Bet esu optimistas, manau, tokių krizių kaip 2016 m. nebus, jeigu jau pernai išgyvenome.“

Vis dėlto jis pripažino, kad didelių gamybos ir pardavimų pokyčių šiuo metu nenusimato.

G. Bertašius ragino prisiminti ir 2017 m. gruodžio 1 d. pasirašytą Pieno strategiją: „Prie jos dirbo visos suinteresuotos pusės (išskyrus prekybininkus – red. past.), parengėme neblogą dokumentą, kodėl dabar apie jį niekas nekalba? Tai pieno sektoriaus vystymosi dokumentas, ar neverta toliau tęsti? Siūlau pakelti šį dokumentą, kad toks darbas nenueitų perniek.“ 

Ministras žadėjo paramą smulkiesiems ūkiams

Žemės ūkio ministras K. Navickas liko patenkintas galimybe konstruktyviai diskutuoti. „Girdime ir jus, ir pieno perdirbėjus“, – LPGA tarybos nariams sakė ministras, atkreipęs dėmesį ir į pieno surinkimo kaštų, kokybės įtaką jo kainai, taip pat pridūręs, kad sektoriui svarbūs ir 20 tūkst.  ūkininkų, kurie laiko iki 5 karvių. Ministras nusiteikęs žiūrėti bendrų interesų ir ieškoti visiems palankių sprendimų.

Baigiantis praėjusios Vyriausybės kadencijai pasirodė Pieno supirkimo taisyklių pakeitimo projektas – nuo 2022 m. į punktą bus galima pristatyti tik atšaldytą pieną. Tai reiškia, kad neturintys šaldytuvų mažieji ūkininkai negalės parduoti pieno. O pieno melžimo įrangą ir šaldytuvus Lietuvoje turi tik apie 40 proc. ūkininkų.

Ministras žadėjo dėl pieno atšaldymo pratęsti vienų metų pereinamąjį laikotarpį, bet „tai nėra ilgalaikis sprendimas“, vis tiek reikia galvoti, kaip sumažinti pieno kokybės rizikas. Jo nuomone, daugelis problemų dėl kokybės, dėl nevienodų pieno supirkimo kainų atsiranda dėl labai skirtingos ūkių struktūros.

„Ūkiams, laikantiems iki 5 karvių, manau, turi būti atskiros rėmimo programos negu stambiems. Negali būti vienodos programos visiems. Tuo klausimu žadu tartis politinės vadovybės lygmenyje ir ieškoti vienokios ar kitokios paramos instrumentų“, – paramą smulkiesiems ūkiams pažadėjo ministras.

Komentuodamas mėšlo tvarkymo taisyklių pakeitimus, K. Navickas sakė, kad Lietuva nėra atskira valstybė, nesusijusi su aplinkos apsaugos reikalavimais: „Neturi stebinti, kad tam tikra tvarka, tvarkant mėšlą, turi atsirasti. Bet ir šiuo atveju turėtų atsirasti skirtis tarp smulkių ir stambių ūkių. Reikia atidžiau vertinti problemą, nes sektorius nėra vientisas.“

Ministras žada numatyti priemones, kad būtų sudarytos sąlygos intensyviau panaudoti mėšlą žemės ūkyje. Pasak jo, būtų laikas peržiūrėti tręšimo taisykles, nes „keičiasi technologijos, požiūris ir mes neturėtume būti užstrigę XX amžiuje.“

„Tai artimos perspektyvos darbai. Kalbant apie ilgalaikę perspektyvą, turbūt neišvengsime dėmesio tai 20 tūkst. ūkių, laikančių iki 5 karvių, jiems turi būti programos, kurios kai kam leis stiprėti, nebūtinai didėti, nors kai kuriems ūkiams persiorientuoti galbūt nebus įmanoma. Tačiau nematau prielaidų tokiems struktūriniams pokyčiams, kad šalyje liktų tik keli itin stambūs ūkiai. Mūsų kelias pagal struktūrą, įdirbį yra arčiau lenkiškojo varianto nei šiaurinių kaimynų. Tad kryptis bus labiau per vidurį“, – savo viziją išsakė žemės ūkio ministras.

„Nesu radikalas, kuris teigtų, kad gyvulininkystės nereikia“

Klausantis J. Vilionio ir K. Navicko gana draugiškos diskusijos galima numanyti, kad nuobodu nebus – abu vyrai turi tvirtą nuomonę ir ką pasakyti.

J. Vilionis ir šiam ministrui akcentavo, kad šalyje yra oligopolinė sistema – 6 perdirbėjai, 6 prekybininkai, kurie pasiima didžiausią pieno kainos dalį. Ir siūlė galvoti kainos kompensacinę sistemą, kuri apsaugotų ūkininkus, krentant pieno supirkimo kainai.

„Kitu atveju niekas to pieno negamins. Varėnos r. jau nėra nė vieno ūkio, kuris parduotų pieną. Žaliasis kursas sukurs žalias saleles be gyvulių“, – kaip visada vaizdingų išsireiškimų nestokojo LPGA prezidentas.

„Ne žaliasis kursas lemia tokią situaciją, – nutraukė J. Vilionį ministras. – Pats įvardijote ir demografinę problemą – ūkininkų amžių, dėl kurio jie traukiasi iš gamybos. Žaliasis kursas čia nieko dėtas.“

K. Navickas akcentavo, kad pieno sektoriui dar nėra taip blogai, kaip kitiems verslams, kurie išvis uždaryti. „Girdžiu viską, ką sakote, tik negaliu pažadėti, kad visiems bus gerai. Padėsime, kiek galėsime, bet kad bus kažkas tokio, nematau prielaidų teigti. Tačiau kompromiso ieškosime“, – sakė pienininkams ministras.

J. Vilionis siūlė apsispręsti, ar žemės ūkis yra tarp prioritetinių sektorių, ar tik „Ignalina, Sanglaudos fondas, Via Baltica ir tik tada žemės ūkis?“ Ir priminė, kad ministras su ministerija turi dirbti ūkininkams, žemės ūkiui: „Jūs ateinate ir išeinate, o mes tie patys liekame.“ K. Navickas atrėmė: „Daviau priesaiką dirbti Lietuvai.“

Kalbėdamas apie žaliojo kurso reikalavimus, ministras sakė, kad reikia daugiau išminties ir įsiklausymo, kaip tai galima pasiekti, ir tai galima padaryti „be didelių perturbacijų“.

„Matau ir gyvulininkystės plėtros galimybių, tikrai nėra taip, kad galvojant apie klimato kaitos stabdymą turėtume pamiršti gyvulius. Tą pati sako ir Europos Komisija – neperlenkite lazdos, nes geresnio žolės perdirbėjo už karvę nėra. Nesu radikalas, kuris teigtų, kad gyvulininkystės nereikia. Ir matau galimybių be tiesioginio poveikio kaimo sektoriui pasiekti klimato kaitos mažinimo tikslus. Nekaskime griovių, kol nėra tam pagrindo, galėsime pasiginčyti, kai svarstyme priemones“, – nepiktą ginčą bandė užbaigti K. Navickas. 

Savo laikėsi ir J. Vilionis: „Jeigu nepadėsite, vėl skrisime į Briuselį, kviesime Prezidentą ir imsimės visų įmanomų priemonių.“

MŪ inf.