Kooperacija - vienintelis stebuklas, kurio neturime
2012-05-02

Vilnius, gegužės 2 d. Tarptautiniams kooperatyvų metams skirta konferencija, kuri praėjusią savaitę vyko Vilniuje, pirmą kartą buvo skirta trijų sektorių - žemės bei maisto ūkio, kreditavimo ir prekybos - problemoms aptarti. Konferencijoje buvo ne vien dalijamasi patirtimi, nuskambėjo ir labai konkretūs pasiūlymai, ką reikia būtina keisti ir tobulinti kooperacijos srityje.

Konferencijai pirmininkavo Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Edmundas Pupinis. Sveikinimo kalboje jis priminė, kad Lietuvoje kooperatinis sąjūdis prasidėjo 1873 m., kai buvo įsteigtas pirmasis kredito kooperatyvas. Tarpukariu, 1936 metais, veikė beveik 1 300, o 2012 m. - tik  220 arba net 6 kartus mažiau.

Kiek plačiau kooperacija paplitusi pieno ūkyje - kooperatyvai parduoda beveik trečdalį pieno. Kooperacija stabiliai  vystoma bankininkystės srityje  - šalyje yra 72 kredito unijos ir Lietuvos centrinė kredito unija. Dauguma kredito unijų įsikūrusios kaime. Kaime veikia ir Lietkoopsąjungos kooperatinė prekybos sistema.

Linas Agro 20 09 01

E. Pupinis pripažino, kad pastaruosius 20 metų kooperatyvų steigimasis buvo lėtas, ypač produkcijos perdirbimo ir pardavimo srityse, kooperatyvai neskaitlingi, jie nėra linkę jungtis į kooperatyvų sąjungas ir organizuoti bendrą veiklą. „Neturime nė vienos pieno ir mėsos  perdirbimo kooperatinės įmonės. Gal žmonės bijo prarasti ūkinį savarankiškumą? Gal trūksta gerų kooperatinės veiklos principus išmanančių specialistų? Ko gero, tam tikrą štampą uždėjo beveik 50 metų gyvavusi kolūkinė sistema", - svarstė E. Pupinis.

Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas ragino Žemės ūkio rūmus imtis aktyvesnės kooperacijos skatinimo veiklos, o Žemės ūkio konsultavimo tarnybą prisidėti prie šio darbo.

Ūkininkai turi valdyti gamybos procesus

Žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius, apibūdindamas kooperacijos padėtį Lietuvos žemės ir maisto ūkio sektoriuje, pabrėžė, jog kooperatyvai  jungia daugiau nei 10 proc. žemės ūkio produkcijos gamintojų. Sėkmingai veiklą žemės ir maisto ūkio sektoriuje vykdo daugiau kaip 220 kooperatinių bendrovių. „Žemės ir maisto ūkio sektoriuje didžiausią įtaką kooperatinės bendrovės daro pieno sektoriuje. Čia jos apima daugiau kaip ketvirtadalį žaliavinio pieno rinkos.

Kooperatyvai daug lengviau nei pavieniai ūkininkai suranda realizavimo rinkas, jau yra pasiekę tikrai gerų rezultatų, derėdamiesi dėl žaliavos supirkimo kainų. Labai sustiprėjo kooperacijos materialinė techninė bazė, įsigyta modernių mašinų pienui vežti, teikiamos nariams reikalingos paslaugos. Pieno kooperatyvų turima žaliavinio pieno rinkos dalis nuolat didėja: 2008 m. kooperatyvų turima rinkos dalis sudarė 17,8 proc., 2009 m. - 18,0, 2010 m. - 27,4 ir 2011 m. - 30,3 proc. žaliavinio pieno rinkos", - sakė ministras.

K. Starkevičius apgailestavo, kad mūsų ūkininkai nevaldo gamybos procesų, todėl nesukuria pridėtinės vertės. „Ką tik grįžau iš dalykinio vizito Jungtinėse Valstijose. Jokių stebuklų ten nėra, pienas ir ten toks pat baltas, kaip pas mus, tačiau jų ūkininkai produkciją realizuoja per  kooperatyvus. Kito kelio ir mums nėra", - sakė esąs įsitikinęs ministras.

Anot K. Starkevičiaus, grūdų sektoriuje kooperatyvai taip pat turi nemažos įtakos pokyčiams rinkose, nes užima jose apie 10 procentų. Susitelkimas leidžia ūkininkams sukaupti didelius kiekius grūdų, taip susikuriant kur kas geresnes konkurencijos sąlygas rinkoje, apsirūpinant augalų apsaugos priemonėmis, trąšomis, sėklomis ir kitais reikmenimis.

Kooperatyvas - ne UAB

Kooperatinės bendrovės Lietuvos kooperatyvų sąjungos (Lietkoopsąjunga) valdybos pirmininkas Robertas Miliauskas,  charakterizuodamas šios kooperatinės bendrovės veiklą,  akcentavo, jog kooperatyvai - tai ne kapitalo, bet narių sąjunga, sprendimai čia priimami demokratiškai.

Jis pabrėžė, jog „kooperacija skiriasi nuo didžiųjų prekybos tinklų tuo, kad plėtoja „namų" parduotuvės tipą. Jų parduotuvės yra įsikūrusios arti žmonių - kaimo vietovėse, gyvenvietėse, miesteliuose, rajonų centruose. 

R. Miliauskas pateikė pasiūlymų kooperacijos plėtrai Lietuvoje skatinti. Anot jo, svarbu  nuolat  skleisti  visuomenėje  informaciją  apie  kooperatyvų  veiklą,  viešinti kooperacijos vertybes, principus ir kooperatinės veiklos privalumus ir ypatumus. Švietimo,  profesinio  rengimo,  verslininkystės  skatinimo  ir  nuolatinio  mokymo programose  turi  būti  atkreiptas  dėmesys  į  kooperatyvus. 

Būtina tobulinti kooperatinių  bendrovių  (kooperatyvų)  veiklą  reglamentuojančius nacionalinius teisės aktus: valstybės  institucijos privalo pripažinti kooperatyvų  ypatumus  ir į juos atsižvelgti, nes šiandien kooperatyvams bandoma taikyti AB, UAB taisykles.

Rengiami įstatymų,  nutarimų projektai, susiję su kooperatyvų veikla, turėtų būti derinami su kooperatyvus, kredito unijas atstovaujančiomis organizacijomis. Šiuo  metu  Seime  yra  įregistruotos  Kooperatinių  bendrovių  įstatymo  pataisos,  anot R. Miliausko, pažeidžia tarptautinio kooperatinio judėjimo principus ir panaikina kooperacijos savitumą.

Veiklos nutraukimo priežastys

Jūratė Dovydėnienė, žemės ūkio kooperatyvų asociacijos "Kooperacijos kelias" valdybos pirmininkė ir kooperatyvo "Pieno puta" direktorė analizavo kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) veiklos nutraukimo priežastis. Pagrindinės iš jų yra asmenų, esančių kooperatyvų nariais, pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos; narių tarpusavio pasitikėjimo praradimas; kooperatyvų vadovų negebėjimas tinkamai organizuoti darbą.

J. Dovydėnienė pažymėjo, kad pieno kooperacinėje veikloje nuolat daugėja stambių ūkių, o tai stiprina kooperatyvus. Nors ir ženkliai mažėja bendras žemės produkcijos gamintojų skaičius, bendras visų kooperatyvų narių skaičius didėja, daugėja sėkmingai veikiančių kooperatyvų.

Kooperacija įgyvendinama ne proginėmis deklaracijomis

Apie kooperacijos perspektyvas miškininkystėje konferencijoje kalbėjo dr. Algis Gaižutis. Lietuvos privačiame miškų ūkyje registruota apie 20 miško savininkų kooperatyvų, iš kurių realiai veikia tik keletas. Kooperuotų miško savininkų skaičius nesiekia ir 0,1 proc. visų miško savininkų.

Privačių miškų ūkis Lietuvoje išlieka smulkių valdų (~3,3 ha) didelio skaičiaus (~244 tūkst. ), dažniausiai individualiai veiklą vykdančių savininkų ūkiu. Apie 28 proc. visų privačių miško valdų yra valdomos bendrosios nuosavybės teise. Kaip svarbiausią ūkininkavimo tikslą didžioji dalis miško savininkų išskiria apsirūpinimą kuru (malkomis) ar kita mediena savo reikmėms. 

Kadangi smulkiųjų valdų miškas yra nepagrindinis pajamų šaltinis jų savininkams (todėl dažnai miško savininkai yra nepakankamai motyvuoti vykdyti pačius medienos ruošos darbus ir tiekti medieną rinkai, o ypač nelinkę investuoti į mažo pelningumo ir didesnės finansinių nuostolių rizikos veiklas). Tokia situacija privačiuose miškuose iš esmės nėra palanki privataus miškų ūkio plėtrai, todėl reikalingos papildomos skatinimo priemonės, kurios leistų padidinti privačių miškų ūkio ekonominį efektyvumą ir konkurencingumą.

Pasak A. Gaižučio, kooperacija - ne politiniais lozungais ir proginėmis deklaracijomis įgyvendinamas procesas. Kolūkinės santvarkos laikai praėjo negrįžtamai. Sėkmingai kooperacijai būtina apčiuopiama ekonominė nauda, sektini jau veikiančių kooperatyvų pavyzdžiai ir akivaizdžiai palankesnis teisinis veiklos reglamentavimas, nei dirbant individualiai.

A. Gaižutis pasiūlė praktiškai įgyvendinti Miškų įstatymo nuostatą: „Miško savininkų kooperatyvams taikomas žemės ūkio kooperatyvų statusas". To kol kas nėra. Tikslinti Kooperatinių bendrovių įstatymą, numatant, kad remiamų kooperatyvų narių pajamos gali būti gaunamos ir/ar iš miškų ūkio veiklos (neribojant, kad kooperatyvų narių 50 proc. ir daugiau visų pajamų turi sudaryti pajamos tik iš žemės ūkio veiklos).

Kitų šalių patirtis

Savo mintimis apie kooperacijos svarbą virtualiu būdu su konferencijos dalyviais pasidalijo Tarptautinio kooperatyvų aljanso Europos regiono direktorius Klaus Nyderlander. Jis pažymėjo, kad kooperatyvai verčiasi ne tik ekonomine veikla, bet kartu sprendžia ir socialines, kultūrines, aplinkosaugos problemas. Pašnekovas atkreipė dėmesį, kad itin svarbus kooperacijos principas - demokratinis narių atstovavimas ir ekonominis dalyvavimas bendroje veikloje, o tai leidžia užtikrinti šiuo gyvenimo etapu visiems itin svarbią ilgalaikę ir patikimą ekonomikos plėtrą.

Apie kooperatyvų kūrimosi istoriją Jungtinėje Karalystėje (JK), jų dabartį ir puoselėjamas vertybes pasakojo Mančesterio kooperacijos koledžo atstovė Emma Willder. Šiuo metu JK kooperacija apima pačias įvairiausias sritis:  bankininkystę, vartotojus, pardavėjus, taksistus, žemės ir maisto ūkio bei būsto sektorių, mokyklas ir pan. E.Willder atkreipė dėmesį, kad pastaruoju metu itin populiarios JK tampa kooperatinės mokyklos, kurias valdo patys moksleivių tėvai, mokytojai, vietos bendruomenė. Ji taip pat pastebėjo, kad kooperacijos judėjimas akivaizdžiai suaktyvėjo ekonominės krizės metais, kai daug žmonių neteko darbo. Kooperatinės mokyklos, parduotuvės, barai padeda kaimui išlikti gyvam ir gyvybingam.

Didelio konferencijos dalyvių susidomėjimo sulaukė Italijos Trentino regiono patirtis, kuria pasidalijo Trentino kooperatyvų federacijos generalinis direktorius Carlo Dellasega. Pirmųjų kooperatyvų steigėjai čia buvo dvasininkai. Dvasininkija Trentine iki šiol neatsiejama nuo kooperacinio judėjimo. Trentino kooperatyvų federacijos vadovas pasakojo, jog kooperacija jų bendruomenėse yra pagrindinis egzistavimo pagrindas. Trentino provincija turi 520 tūkstančių gyventojų, iš jų 200 tūkstančių yra kooperatyvų nariai. Veikia žemės ūkio, prekybos, kreditų, darbo, socialinių paslaugų ir kiti kooperatyvai. Alpių kalnai, kuriuose jie gyvena, gražūs, tačiau ir atšiaurūs, gyventi nėra lengva, tad tik tarpusavio pasitikėjimas ir atsakomybė, tik bendras darbas leidžia provincijai sėkmingai gyvuoti.

Kitas svarbus momentas, į kurį C. Dellasega, atkreipė dėmesį, yra tas, kad kooperatyvą administruoti turi patys kooperatyvo nariai. Jis pasidalijo skaudžia patirtimi, kai vadovauti kooperatyvams būdavo kviečiami patyrę vadybininkai „iš šalies", tačiau toks būdas visiškai nepasiteisino, nes iš kitur samdytiems žmonėms kooperacijos principai, narių poreikiai taip ir lieka svetimi.

***

Svečiai itin akcentavo švietimo ir informavimo svarbą kooperacijoje. Kooperacijos plėtros kaime informacinio aprūpinimo aktualijas Lietuvoje, taip pat kitų šalių sukauptą patirtį aptarė Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos direktorius Edvardas Makelis, pastebėjęs, kad nors LŽŪKT ir nėra kooperatyvas, tačiau veikia tais pačiais principais - nesiekia pelno, bet tenkina vartotojų poreikius.

ŽŪM, MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia 20.05.14

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Ar reikia riboti tiesiogines išmokas (nustatyti „lubas“)?
Orai