Akademija (Kauno r.). Vienas iš realiausių šansų išgyventi smulkiems šeimos ūkiams - tai galimybė savo užaugintus produktus parduoti tiesiogiai vartotojams. Dar svarbu ir tai, kad reikėtų pardavinėti ne žaliavą, o perdirbtus arba bent jau iš dalies perdirbtus produktus. Deja, mūsų šalyje mažieji ūkiai faktiškai nedalyvauja perdirbime.

Iškreiptas ir pridėtinės vertės paskirstymas - daugiausia turto kaupiama stambiose perdirbimo įmonėse, išaugusiose kone iki verslo imperijų. Tai akcentavo Aleksandro Stulginskio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto profesorė Vilma Atkočiūnienė, skaitydama pranešimą seminare „Šeimos ūkių konkurencingumo stiprinimas kuriant sveikos mitybos produktų maisto grandinę ir inovacijų sklaidos ūkių tinklą". Kaip rodo statistika, Lietuvoje prekyba ūkininkų turgeliuose sudaro tik 0,1 proc. prekybos centrų maisto produktų apyvartos, o Europos vidurkis yra 5 procentai.

Seminaras „Šeimos ūkių konkurencingumo stiprinimas kuriant sveikos mitybos produktų maisto grandinę ir inovacijų sklaidos ūkių tinklą", vykęs parodos „Ką pasėsi..." metu, sulaukė didelio susidomėjimo

Profesorė V. Atkočiūnienė pabrėžė, kad vartotojams renkantis produktus svarbiausia yra aukšta gamintojo atsakomybė ir prieinama kaina, maistingumas, pasitikėjimas gamintoju, patogi pateikimo ir įsigijimo vieta. Prioritetai teikia sertifikuotiems išskirtinės kokybės ir ekologiškiems produktams.

Kaip pakeisti vartojimo įpročius

Šiais laikais net ir kaimo gyventojai dažniausiai maisto produktus perka prekybos centruose. „Niekada nebuvo taip, kad kaimo gyventojai maisto prasme didžiąja dalimi priklausytų nuo miesto. Visada buvo atvirkščias procesas", - naujas tendencijas įžvelgia V. Atkočiūnienė. Ir priduria, kad šiuo metu svarbiausias uždavinys - keisti vartojimo įpročius ir pirmiausia pradėti nuo pačių kaimo gyventojų.

ASU Ekonomikos ir vadybos fakulteto profesorė Vilma Atkočiūnienėpriminė, kad pilietinė visuomenė turėtų padėti populiarinti ūkininkų produkciją, o ūkininkai, savo ruožtu, turėtų stengtis įtikti pirkėjų skoniui ir ieškoti būdų, kaip patraukliai ir patogiai pateikti prekes

Visa gamyba koncentruojama didelėse perdirbimo įmonėse, tad natūralu, kad jos gauna didžiausią pelną. Ūkininkai turėtų aktyviai ieškoti naujų rinkų ir galimybių savo produktams pardavinėti. Tai ūkininkų parduotuvės, ūkininkų turgeliai, pakelės prekyba. Taip pat tokios dar mažai mums įprastos prekybos formos kaip „Pasirink pats" (kai klientas už tam tikrą mokestį pats skina uogas, vaisius, renka ar kasa daržoves), užsakymai į namus, elektroninė prekyba ir t. t.  

Prancūzijoje, Vokietijoje labai populiarus yra bendruomenės remiamas žemės ūkis. Tai tokia schema, kai vartotojai (bendruomenė) įsipareigoja pirkti produktus iš vietinių ūkininkų - tarkime, kas savaitę paruošiamas sezoninių produktų krepšelis, kurį gyventojai įsigyja už sutartą kainą. Kitaip tariant, pilietiškai nusiteikusi visuomenė turi padėti populiarinti vietinių ūkininkų produkciją, o pirmiausia patys ją aktyviai vartoti.

Parduoti savo produkciją - tikras menas

Į profesorės įžvalgas įsiklausęs Pagriežių kaime, Anykščių rajone ūkininkaujantis uogų augintojas Gediminas Barkauskas kaip vieną iš didžiausių kliūčių parduoti savo užaugintą produkciją įvardijo lenkiškas uogas ir vaisius, kurie kaip tyčia visada būna pigesni negu lietuviški. Kartu ūkininkas piktinasi skleidžiamais mitais, kad lietuviškos uogos ir vaisiai įvedus eurą labai pabrango ir neva kainos jau arti to, kiek buvo litais, tiek dabar eurais.

„Įvedus eurą, absoliučiai visos meno prekės atpigo. Pavyzdžiui, vasarines avietės kainuodavo 10 Lt/kg, o praėjusią vasarą jų kaina buvo tik 2-2,5 euro/kg. Rudeninės (remontantinės) avietės kainuodavo 7-8 Lt/kg, o pernai - 2 eurai/kg", - skaičiavo ūkininkas.

„Kovo mėnesį gražiausius obuolius pardavinėju po 50 eurocentų už kilogramą. Tai neregėtai pigu. Kuriamas kažkoks mitas, kad litai pavirto eurais. Neskleiskite šito melo!", - karštai kalbėjo ūkininkas Gediminas Barkauskas

Kad niekas išskėstomis rankomis nelaukia produkcijos, o klientų paieška yra vienas sunkiausių darbų, pritaria ir šeimos verslo įmonės „Urbanfood" atstovė Saulė Serafinienė. Įmonė gamina funkcinį maistą - uogų, daržovių ir sėklų miltelius, košes, kruopas. Produktų sudėtyje nėra jokių konservantų, dažiklių, saldiklių. Tai inovatyvūs produktai, kurie kuriami bendradarbiaujant su mokslininkais. Žaliava produktų gamybai įsigyjama iš Lietuvos ūkininkų.

„Ieškome ūkininkų, kurie ūkininkauja atsakingai. Juos surasti nėra taip lengva. Plečiame bendradarbiavimą su tais, kuriasi pasitikime", - sako ir šeimos verslo įmonės „Urbanfood" produktų grupės vadovė Saulė Serafinienė

„Dabar labai madingos chia sėklos, auginamos Pietų Amerikoje. Tačiau mūsų žemėse augančių kanapių, burnočių, linų sėklos kur kas vertingesnės. Arba valgomosios rietmenės, dar vadinamos japonine sora, sėklos - neturi glitimo. Jas galima naudoti taip pat, kaip manų kruopas", - sako S. Serafinienė, kuri yra įsitikinusi, kad maistas gali būti ir sveikas, ir greitai paruošiamas, ir kartu skanus. Tiesa, moteris iš savo patirties gali duoti vieną gerą patarimą: „Neapsigaukite ir neprisidarykite iš karto didelių kiekių produkcijos, nes niekas jos išskėstomis rankomis nelaukia..."

MŪ inf.