Akademija (Kėdainių r.). Parodoje „Agrovizija 2022“ vyko Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos diskusijos apie Lietuvos galvijininkystės sektoriaus padėtį. Diskusijoje dalyvavo ir Prancūzijos ūkininkė Emilie Jeannin, kuri pasidalijo patirtimi įrenginėjant mobiliąją skerdyklą.

Kalbantis apie tai, kokia dabar yra mėsinės galvijininkystės situacija Lietuvoje, ne kartą pabrėžta, kad sektoriaus laukia pokyčiai dėl žaliojo kurso.

„Visi mėsinių galvijų augintojai stengiasi orientuotis į šią kryptį“, –  sakė Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos (LMGAGA) tarybos narys, Plungės r. ūkininkas Nerijus Zobernis.

Šarolė veislės galvijus auginanti ūkininkė Eglė Butkienė teigė, kad permainos skatina užauginti kuo produktyvesnį veršelį. „Jis mūsų ūkiui arba kitam ūkiui (kaip reproduktorius) turi suteikti maksimalią naudą ir kurti pridėtinę vertę“, – aiškino Eglė.

Pasak mėsinių galvijų augintojos Eglės Butkienės, žaliasis kursas skatina užauginti kuo produktyvesnį veršelį

Diskusijoje dalyvavo ir Šalčininkų r. ūkininkas Aidynʼas Zulfijevʼas (Aidinas Zulfijevas), kuris pasakojo, kad ten, kur ūkininkauja, dėl nederlingo dirvožemio žolė yra nepakankamai maistinga, tad jam kyla daugiau problemų.

„Angusus auginu, nes jie efektyviau naudoja tai, kas yra ant žemės. Mano atveju auginti galvijus tik fermose neišeitų, nes mūsų dirvožemiuose neauga nei kokybiškos liucernos, nei baltyminiai augalai. Taigi turiu naudoti tai, kas yra durpynuose ir smėlynuose“, – kalbėjo galvijų augintojas.

Šalčininkų r. ūkininkas Aidynʼas Zulfijevʼas pasirinko auginti angusus, nes, pasak jo, šie galvijai geriausiai prisitaiko prie nederlingo dirvožemio

Trūksta valdžios dėmesio

LMGAGA prezidentas, Kelmės r. ūkininkas Vytautas Barkauskas per diskusiją pabrėžė, kad vis kalbama apie tai, jog galvijininkystė labai svarbus sektorius, tačiau, pasak jo, tai nugula tik Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) popieriuose.

„Nuo kitų metų gali nebelikti išmokų veisliniams gyvuliams įsigyti. Ministeriją ne kartą bandėme įtikinti, kad reikalingos trumposios grandinės, kad verta pagalvoti apie mobiliąsias skerdyklas, bet atsako taip ir nesulaukėme“, – aiškino V. Barkauskas.

LMGAGA prezidentas, Kelmės r. ūkininkas Vytautas Barkauskas tikino, kad galvijininkystė – svarbus sektorius

Jam antrino ir LMGAGA direktorė Vilma Živatkauskienė, kurios manymu, labai trūksta galvijininkystės sektoriaus atstovų ir ŽŪM komunikacijos.

„Nė vienas ŽŪM atstovas neatvyko į diskusiją. Pastaruoju metu jaučiamės taip, tarsi mėsinė galvijininkystė ignoruojama.

Vis pasigirsta, kad jautiena nereikalinga – juk yra kiaulienos ir vištienos. Kviečiame lankytis ūkiuose, ragauti galvijų mėsos, dalyvauti diskusijose, bet tai nevyksta.

Nuolat laužomos ietys dėl pievų išlaikymo ir naudojimo. Mes daug kartų sakėme, kad mūsų Asociacija pajėgi padidinti gyvulių skaičių, o juk pievos ir yra gyvuliai. Be galvijininkystės neįmanomas visas Lietuvos žemės ūkio ciklas“, – pabrėžė LMGAGA direktorė.

Nors mėsinės galvijininkystės apimtys pastaruoju metu kasmet padidėja maždaug 6 proc., V. Živatkauskienė nuogąstavo, kad ateityje gali sumažėti galvijus auginančių ūkininkų. Pasak jos, daugiausia LMGAGA narių augina iki 50 galvijų.

„Žiūrėsime, kas bus toliau. Bijome, kad nepradėtų mažėti galvijų, tad skatiname gerinti genetiką, auginti produktyvesnius gyvulius, rodome gerus jaunųjų ūkininkų pavyzdžius.

Mėsinių galvijų ir mišrūnų daugėja, beveik esame pasiekę 200 tūkst. – tikimės pasivyti pieno ūkius ir juos aplenkti. Daugėja ir grynaveislių galvijų – pernai jų skaičius išaugo maždaug 5 procentais“, – trumpai statistiką apžvelgė V. Živatkauskienė pridurdama, kad LMGAGA yra 600 narių, kurie laiko 60 tūkst. galvijų.

LMGAGA direktorės Vilmos Živatkauskienės teigimu, Žemės ūkio ministerija ne tik ignoruoja galvijininkystės sektorių, bet ir vengia bendrauti

Prancūzijos ūkininkės Emilie Jeannin teigimu, jos šalyje galvijininkystės sektorius susiduria su tomis pačiomis problemomis – esą Europos Sąjungos (ES) reikalavimai (mažinti emisijas, laikytis žaliojo kursao) šiam sektoriui nepalankūs.

„Per paskutinius penkerius metus Prancūzijoje 9 proc. sumažėjo pieninių ir mėsinių galvijų banda, o 50 proc. visų galvijų augina ūkininkai, kurie per artimiausius penkerius metus išeis į pensiją“, – Prancūzijos galvijininkystės sektoriaus ypatumais dalijosi prancūzė.

Trumposios grandinės tinka ne visiems

Ūkininkė Emilie Jeannin, jau daugiau nei 15 metų Burgundijoje auginanti šarolė veislės galvijus, pasakojo, kad šalies galvijų augintojams trumposios grandinės labai svarbios.

„Mėsinė galvijininkystė daugiausia klesti skurdžiose žemėse: kalnuose, prie kalvų, natūraliose zonose. Ūkininkai labai nerimauja dėl ekonominės situacijos, nes jie turi išgyventi iš savo darbo, tad puiki išeitis – trumposios grandinės“, – pasakojo E. Jeannin pridurdama, kad pati mėsą parduoda tiesiogiai darželiams, mokykloms, parduotuvėlėms.

Visgi trumpąsias grandines kiti diskusijos dalyviai vertino atsargiau. „Nesutinku, kad reikia trumpųjų grandinių, jog ūkininkai išgyventų. Kai jas plėtoji, veisles renkiesi pagal vartotojų poreikius. Tačiau ne visų veislių galvijus tinka brandinti“, – pavyzdį pateikė LMGAGA tarybos narys N. Zobernis.

LMGAGA tarybos narys, Plungės r. ūkininkas Nerijus Zobernis sakė, kad ūkininkai gali išgyventi ir be trumpųjų grandinių

Pasak ūkininko A. Zulfijevʼo, prieš apsisprendžiant, mėsą parduoti tiesiogiai ar ne, reikia atsižvelgti į ūkio struktūrą: dydį, darbuotojų skaičių, dirvožemį, naudojamus pašarus ir t. t.

Svarbu mėsos atsekamumas

„Tai, kas dabar yra Lietuvos rinkoje, yra labai aukštos kokybės. Dirbu ne tik su lietuviška mėsa, tad turiu su kuo palyginti“, – teigė kulinarijos šefas Vylius Blauzdavičius ir pridūrė, kad skoniui įtakos turi ir veislė bei auginimo technologija.

Nepaisant to, išlieka rizika įsigyti nekokybiškos mėsos, netgi ne mėsinio galvijo, tad vartotojai gali nusivilti skoniu ir jos daugiau nepirkti. Todėl, pasak LMGAGA prezidento V. Barkausko, labai svarbu, kad jautiena būtų atsekama, t. y. būtų nurodomas galvijo numeris ir augintojas, informacija, kada gyvulys paskerstas.

„Jei nėra atsekamumo, kaip galima teigti, kad parduodamas mėsinis galvijas? Pasakykite man – kur dingsta karvės?“ – retoriškai klausė jis.

Mobilioji skerdykla: Prancūzijos ūkininkės patirtis

Pasak ūkininkės Emilie Jeannin, Prancūzijoje nuo įstojimo į ES skerdykloms galioja ne vietiniai, o europiniai reglamentai. Esą dėl to šalyje jų labai sumažėjo – ne visos pajėgė įgyvendinti reikalavimus. Dabar veikia apie 230.

„Matėme, kad skerdyklų mažėja, kelias nuo fermos iki skerdyklos vis ilgėja. Be to, ūkininkai nežinojo, kas vyksta skerdyklose ir juos tai neramino“, – teigė E. Jeannin.

Pasak jos, 2016 m. paviešintos nuotraukos ir vaizdo įrašai iš Prancūzijos skerdyklų. Slapta medžiaga atskleidė, kad gyvuliai skerdžiami neetiškai, t. y. netinkamai apsvaiginti arba išvis neapsvaiginti.

Po šių įvykių ūkininkė sužinojo, kad Švedijoje nuo 2014 m. veikia mobilioji galvijų skerdykla. 2016 m. birželį ten nuvyko ir susipažino su skerdyklos veiklos modeliu. „Grįžusi pasakiau sau – arba neauginsiu galvijų, arba įkursiu mobilią jų skerdyklą“, – pasakojo prancūzė, kaip kilo projekto „Pagarbos skonis“ idėja.

Tuomet ji ėmė domėtis, ar ES reglamentai leidžia veikti tokioms skerdykloms Prancūzijoje. Gautas teigiamas atsakymas. „Didžiausia šalies skerdykla, kurioje paskerdžiama apie 80 proc. stambių galvijų, pasmerkė šį projektą. Ji diktuoja mėsos rinką, o mobiliosios skerdyklos veiklos nebūtų galėjusi kontroliuoti“, – aiškino Emilie Jeannin.

Po skandalų, kilusių dėl netinkamo Prancūzijos skerdyklų darbo, ūkininkė Emilie Jeannin nusprendė įrengti mobiliąją skerdyklą pagal Švedijoje jau veikiančios modelį

Prieš COVID-19 pandemiją ūkininkė socialiniame tinkle „Facebook“ sukūrė grupę, mezgė ryšį su vartotojais, susitikdavo su jais. Prasidėjus pandemijai, paprašė visuomenės pagalbos surinkti 500 tūkst. Eur projekto pradžiai. Maždaug per pusantro mėnesio suaukota daugiau nei reikėjo – 600 tūkst. eurų.

„Po šio visuomenės gesto projektu susidomėjo ir bankai – suprato, kad tai labai svarbu Prancūzijos vartotojams, tad paskolino pinigų“, – patirtimi dalijosi Emilie, kuri ne kartą sakė, kad iš pradžių bankai į šį projektą žiūrėjo skeptiškai ir paskolos duoti neketino.

Mobilioji skerdykla pradėjo veikti nuo praėjusių metų rugpjūčio. Ją sudaro trys krovininiai automobiliai: vienas skirtas darbuotojams pasiruošti darbui, kitame skerdžiami galvijai, trečiame – atšaldoma mėsa.