Griežtesnės reguliavimo taisyklės, didėjančios auginimo sąnaudos, sunkiai nuspėjami orai rapsus auginantiems ūkininkams kelia daug išbandymų. Tad pasirinkti tinkamą veislę ypač svarbu. Apie tai, kuo išsiskiria Dekalb veislės, pasakoja „Bayer“ verslo klientų vadybininkas Dekalb selekcijai Albertas Maskaliūnas.

Dabartinėje rinkoje yra nemažai veislių su tokiais pat ar panašiais rapsų genetiniais požymiais. Kuo iš kitų veislių išsiskiria Dekalb?

Lietuvos rinkai siūlome septynias Dekalb žieminių rapsų veisles. Nors ir labai atšiaurių žiemų jau ilgą laiką neturėjome, tačiau Dekalb selekcija išsiskiria savo žiemkentiškumu, greitu biomasės augimu be didelės tendencijos augimo kūgelio tįsimui. Pavasarį šių veislių regeneracija vėlyvesnė, palyginti su kitų selekcijų veislėmis. Kuo toliau, tuo dažniau būna pavasarinių šalnų, tad vėlyvesnė regeneracija iš dalies apsaugo augalus nuo stresinių sąlygų.

Dar vienas išskirtinumas – geriausias rinkoje atsparumas ankštarų atsidarymui, o tai labai svarbu, nes padeda užtikrinti, kad ūkininko visų metų triūsas nenueitų perniek, tarkime, užklupus dideliam lietui. Tai leidžia išlaukti brandos, kol tiek viršutinės, tiek apatinės šakos tolygiai subręsta, taip pat padeda užtikrinti pelno ir derliaus stabilumą – juk to visi ir siekia. Genetinis rapsų potencialas yra net 12–13 t/ha, bet komerciniuose laukuose kuliame kur kas mažiau. Pastaruosius keletą metų ūkininkai džiaugiasi, jeigu prikulia 4–5 t/ha. Tad, nors potencialo turime, tačiau svarbiausia užtikrinti stabilumą. O Dekalb selekcinininkai ir stengiasi, kad su mažiau turėtume daugiau.

Dekalb atsparumo ankštarų atsidarymui bandymo rezultatai

Žieminiams rapsams labai svarbu tinkamai paruošti dirvą. Kokia žemės dirbimo technologija tinkamiausia šiems augalams?

Nėra tik vienos tinkamos technologijos – tinka įvairios. Svarbiausia lauko santykinė drėgmė ir geras sėklos kontaktas su dirvožemiu, kad mažos rapsų sėklos kuo greičiau ir vienodžiau sudygtų. Jeigu tai padarysime, žieminiai rapsai gerai augs taikant tiek ariminę, tiek juostinę (Strip-till), tiek tiesioginės sėjos (No-till) technologiją.

Vis opesnė tampa ir šliužų problema. Kuo mažiau judinama žemė, tuo bent jau trumpuoju laikotarpiu bus daugiau šliužų ir daugiau žalos jie padarys. Arimas šią problemą sprendžia, tačiau brangiai kainuoja ir užima daug laiko, todėl šiuo metu populiariausia technologija yra Strip-till, kai dirbama tik tam tikra dirvožemio dalis, kur sėkla ir įterpiama.

Dirvožemio tipai ir našumo balai skiriasi. Kokias veisles rekomenduojama sėti mažiau derlingose ir lengvose žemėse?

Rapsai nemėgsta labai sunkaus dirvožemio – greitai „dūsta“. Jiems tinkamiausias lengvas priemolis, ten rapsų derlingumas įprastai būna didžiausias. Svarbu patiems ūkininkams žinoti, kokie pas juos vyrauja dirvožemiai. Ar lengvos granuliometrinės sudėties ir greitai džiūstantys, ar užmirkstantys.

Jei rapsus planuojama auginti labai intensyviai ir gerose žemėse, DK Excited, DK Exbury, DK Exaura – geriausi pasirinkimai. DK Expose ir DK Excentirc labiau plastiški hibridai, jie toleruoja įvairesnio tipo žemes. Jei turime lengvas, greitai džiūstančias – DK Expectation ar DK Exima taps geriausiais kandidatais. Svarbu paminėti, kad nė viena veislė nemėgsta užmirkstančių laukų.

Pagal pastarųjų metų tendencijas ruduo būna šiltas ir ilgas. Kaip parinkti optimaliausią žieminių rapsų sėjos laiką? Kokią įtaką sėjos laikas daro rapsų žiemojimui?

Kaip ir iš pradžių kalbėjau apie žiemkentiškumą, Dekalb veislės, ypač naujos selekcijos, pasižymi gana greitu biomasės augimu, bet neturi augimo kūgelio tįsimo tendencijos. Augimo kūgelio ištįsimo ilgis – vienas pagrindinių kriterijų, nuo kurio priklauso geras žiemkentiškumas. Svarbu, kad augimo kūgelis būtų kuo arčiau dirvožemio. Kuo jis arčiau, tuo augalų žiemkentiškumas didesnis.

Kalbant apie sėją, reikėtų prisiminti pagrindinę taisyklę – rapsus geriau pasėti anksčiau nei vėliau, nes stabdyti juos yra lengviau nei tempti, kad pasiektų norimą augimo stadiją. Tai yra pagrindinis Dekalb veislių išskirtinumas – net ir pasėjus anksti, biomasės būna daug, bet augimo kūgelis netįsta ar tįsta gerokai mažiau nei kitų selekcijų veislių. Tai ūkininkams suteikia daugiau lankstumo atlikti darbus, priimti technologinius sprendimus.

„Bayer“ verslo klientų vadybininkas Dekalb selekcijai Albertas Maskaliūnas pabrėžia, kad rapsus visada geriau pasėti anksčiau nei vėliau

Pozicionuojant veisles pagal sėjos langus, DK Expose yra lėtesnio augimo arba tingesnis hibridas, sėti jį galima anksčiau. DK Excited, DK Exbury, DK Exima hibridai augesni, tinkami optimaliai ir vėlyvai sėjai. O DK Excentric ir DK Expectation iš mūsų portfelio yra augiausi iš rudens, esant labai vėlyvai sėjai šios veislės bus tinkamiausias pasirinkimas. Vis dėlto dar kartą noriu pabrėžti, kad geriau pasėti anksčiau nei vėliau.

Ar augimo reguliatorius aktualu naudoti veislėms, kurios pasižymi kompaktišku augimu?

Augimo reguliatorių rudenį neišvengsime, bet dažnu atveju jų vaidmuo nėra pagrindinis. Gerokai svarbesnis fungicidų vaidmuo, kad apsaugotume rapsus nuo fomozės. Šią dieną didžioji dalis hibridų turi dvigubą atsparumą fomozei, kurį lemia RLM7 arba RLMS genas, tačiau fomozės sukėlėjas L. Maculans turi net 9 virulentiškumą sukeliančius genus, o RLM7 ar RLMS saugo tik nuo dalies jų. Dėl to turime dalinę apsaugą nuo fomozės ir fungicidų panaudojimo neišvengsime. Su tokiais augalų apsaugos produktais, kaip Folicur ar Tilmor, galima ne tik pristabdyti augalų augimą, bet ir kontroliuoti fomozės plitimą.

Kaip suvaldyti kitas dalį derliaus sunaikinančias ligas, tarkime, sklerotinį puvinį, verticiliozę? Ar genetinės veislės savybės lemią atsparumą šioms ligoms?

Kiekviena veislė skirtingai toleruoja tam tikrą ligą. Verticiliozė, kaip ir šaknų gumbas, plinta dirvožemiu. Su fungicidais negalime jos kontroliuoti, pagrindinis vaistas – tvarkinga sėjomaina. Pastaruoju metu matome labai daug verticiliozės protrūkių laukuose, nes rapsai per dažnai grįžta į tuos pačius laukus. Kartu labai išplėtėme tarpinių pasėlių plotus, juose yra rapsams giminingų augalų, kurie iš dalies veikia kaip tų ligų pernešėjai.

Deja, bet nei Lietuvoje, nei Baltijos šalyse ar Lenkijoje vis dar nėra oficialių ar nepriklausomų vidinių tyrimų, kurie aiškintųsi veislių toleranciją verticiliozei. Tačiau nepriklausoma tyrimų stotis ADAS, kuri daugiau nei 75 metus rinkoje aktyviai atlieka skirtingo pobūdžio tyrimus, Didžiosios Britanijos ūkininkams sudarė verticiliozei tolerantiškų žieminių rapsų rekomenduojamą sąrašą. Nuo šių metų į jį įtrauktos mūsų veislės DK Excited, DK Expectation, DK Expose kaip tos, kurios iš dalies toleruoja verticiliozę. Deja, bet selekcinininkai vis dar nesugebėjo atrasti specifinio geno ar genų kombinacijos, kuri lemtų šimtaprocentį veislės atsparumą verticiliozei ar šaknies gumbo sukėlėjams. Tačiau bent jau dalinė tolerancija padės ūkininkams turėti stabilesnį rezultatą.

Sklerotinio puvinio infekcija gali padaryti net iki 50 proc. žalos būsimam derliui, jei reikiamu metu jos nesukontroliuosime. Vienos veislės serga daugiau, kitos – mažiau. Vis dėlto nėra nė vienos, kuri būtų 100 proc. atspari kuriai nors ligai, tarp jų ir sklerotiniam puviniui. Nuo šios ligos augalus reikia saugoti prevenciškai fungicidais, geriausias panaudojimo laikas – BBCH 65 augimo fazė.

Šiemet daug kas dėl brangių trąšų ir neaiškių finansinių galimybių nusprendė rapsų fungicidais nepurkšti, o ir gamtinės sąlygos, atrodo, nebuvo palankios sklerotiniam puviniui plisti. Tačiau visi pamiršome, kad žydėjimo metu augalai stipriai sutankėja ir atsiranda skirtingas mikroklimatas augalų pasėlyje, todėl net ir esant sausiems orams santykinė drėgmė augalų pasėliuose yra didesnė, o tai sukuria tinkamas sąlygas ligai plisti. Dabar matome, kad nepurkšti laukai greičiau subrendo, panašu, kad ir jų derlingumas bus iki 0,5 t/ha mažesnis. Dar svarbiau žinoti, kad nesukontroliuoti skleročiai išlieka dirvožemyje gyvybingi dešimtmetį ir tai daro didesnį ligos spaudimą būsimiems rapsų pasėliams.

Kokia rekomenduojama azoto norma žieminiams rapsams, norint išlaikyti tiek aukštą derlingumą, tiek ekonominį stabilumą?

Nėra vienos auksinės normos. Lenkijoje, Rumunijoje, Vengrijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje atliekame azoto efektyvumo bandymus ir siekiame išsiaiškinti, kokia tinkamiausia azoto norma, kaip jį efektyviai augalai pasisavina iš dirvožemio, kokia riba yra kritinė, kai papildomas derlius jau nepadengia papildomų išlaidų.

Šią dieną turime šešias Dekalb veisles, kurios įtrauktos į azoto efektyvumo sąrašą: DK Excited, DK Expectation, DK Exlevel, DK Expose, DK Exbury, DK Excentric. Visos šios veislės tirtos mažiausiai dvejus metus. Geriausi rezultatai pasiekti pasisavinus 140 kg/ha azoto. Nors derlius ir nebuvo gausiausias, tačiau skaičiuojant kaštus, pelningumas buvo didžiausias.

Dekalb veislių, kurios pasižymi efektyviu azoto panaudojimu (NUE), tyrimo rezultatai

Moksliškai įrodyta, kad yra neigiama koreliacija tarp didelio azoto kiekio ir žemo aliejingumo. Kitaip sakant, jei pertręšiame rapsus, pasidarome meškos paslaugą – nei derlius tenkins, nei aliejingumas džiugins. Kuo toliau, tuo labiau aliejingumas svarbesnis, juk ir eksportuojame dažniausiai aliejų. Nesakome, kad mažesnės azoto normos ūkininkams yra tinkamiausios, tačiau rekomenduojame rinktis veisles, kurios turi azoto efektyvumo savybių, nes jos ne tik geriau pasisavina azotą iš dirvožemio, bet ir padeda užtikrinti stabilesnius rezultatus.

Anksčiau, kai azoto trąšos kainavo pigiai, augalai būdavo dažnai pertręšiami. Šią dieną su gerokai mažesne azoto norma galima užauginti tą patį derlių.

Kai kurie ūkininkai naudoja ūkinę sėklą, siekdami sutaupyti. Bet ar jie iš tiesų sutaupo? Kodėl verta rinktis sertifikuotą rapsų sėklą?

Pirma, rapsų sėkla vertinama kaip kaštai, tačiau iš tikrųjų sėkla – tai investicija. Kuo geresnė investicija padaroma pradiniuose etapuose, tuo didesnės grįžtamosios grąžos kuliant rapsus galima tikėtis. Sertifikuota rapsų sėkla kainuoja 60–80 Eur/ha. Ūkininkas, kuris naudoja ūkinę sėklą, išleidžia apie 10–15 Eur/ha, vadinasi, sutaupo apie 50 Eur/ha. Bendri žieminių rapsų auginimo kaštai siekia 1 200–1 400 Eur/ha, tad 50 Eur sudaro tik 3,5–4 proc. šių kaštų. Todėl, mano nuomone, geriau rinktis sertifikuotas sėklas, o taupyti mažinant brangesnius auginimo kaštus, pavyzdžiui, rinktis azotą efektyviai pasisavinančias veisles ir protingai naudoti azoto trąšas, kurių kaštai šiemet ypač išaugo.

Antra, reikia suprasti, kaip hibridai kuriami. Sertifikuoti hibridai išsiskiria heterozės efektu, kuris lemia geriausias būsimo hibrido savybes kryžminant specialiai atrinktas tėvines linijas. Todėl sertifikuota sėkla užtikrina, kad pasirinktas hibridas ir bus tas hibridas. Kas nutinka ūkininkų laukuose? Rapsai – kryžmadulkiai augalai, tad kai sėjama ūkinė sėkla, jie susikryžmina su savimi ir mes nebeturime to, ko tikimės. Galbūt gerai žydės, bet nebus ankštarų, praras žiemkentiškumą, augalai bus netolygūs ir pan. Taigi rizikų yra labai daug.

Tad apibendrindamas ūkinės sėklos sėjimą prilyginčiau loterijai – kaip dažnai pirkdami loterijos bilietus laimime? Šiuo atveju lygiai tas pats. Galima rizikuoti ir naudoti ūkinę sėklą, kad pavyktų sutaupyti 50 Eur/ha, tačiau neabejoju, kad galiausiai pralošime ne 50 Eur/ha, o dar daugiau. Tad mes, kaip Dekalb selekcijos atstovai, manome, kad ūkinės sėklos, ypač hibridų, naudojimas yra tinkamai neapgalvotas ir nerentabilus sprendimas.