Lazdijų r. Kalbėtis su žirgų augintoju Virginijumi Pliuskiu – tarsi keliauti per istorijas, kurios nesibaigtų net ir po paros pokalbio. Žirgai – neatskiriama jo ir visos šeimos gyvenimo dalis. Tai daugiau nei darbas ar pomėgis – tai gyvenimo būdas. Ir nors šiandien žirgininkystė retai atneša solidžių pajamų, Pliuskių šeimos aistra žirgams nenunyko.

Įprasti ekonomikos dėsniai žirgų pasaulyje tarsi neveikia. Logika čia kartais praranda prasmę, o sėkmė – permaininga kaip vasaros dangus. Daugeliu atvejų tai primena loteriją, o ne racionalų ūkį. Bet yra viena nuolatinė taisyklė – prisirišimas, kuris neretai nustelbia bet kokius skaičiavimus.

Virginijus Pliuskys su žirgais yra nuo vaikystės. Kretingos rajone gyvenęs jo bočelis visada turėjo kumelę ir kumeliuką, ten ir gimė meilė žirgams. 

Dzūkijoje, šalia Krosnos, tikras žemaitis šaknis įleido vedęs druskininkietę Violetą, su kuria kartu studijavo agronomiją tuometėje Žemės ūkio akademijoje. Ji labiau prie bičių buvo pratusi nei prie arklių, bet susiejusi gyvenimą su Virginijumi, susiejo jį ir su žirgais. Kaip ir visi trys jų vaikai. 

Vidurinioji dukra Salomėja, gyvenanti Vokietijoje, vasarą grįžusi atostogų į Lietuvą, prie žirgų jau pratina ir 4 mėn. amžiaus dukrytę. Dar mažos Salomėjos nuotrauka su žirgu 1998 m. yra papuošusi žurnalo „Mano ūkis“ leisto priedo „Mano ūkelis“ viršelį. Dabar prieš fotoobjektyvą gerai jautėsi ir mažoji Eliza.

Suformavo žirgų kaimenę

Pliuskių pragyvenimo šaltinis apie 1990-uosius buvo kiaulės. Kai iš Norvegijos buvo gauta labdara – koncentruotųjų kiaulių pašarų, vyriausiasis rajono zootechnikas, žirgininkas, nedavė tų pašarų Virginijui, kol šis nenupirko vieno žirgo. Pašarų 100 kiaulių užteko metams, nors tas žirgas buvo vos gyvas ir už jį gerokai permokėjo. Bet tai buvo Krosnos žirgyno pradžia.

„Po 3 metų tą žirgą pakeičiau, tik kainavo labai daug. Bet žirgininkystėje yra tokia sąvoka – išauginti ragus, t. y. kai kiekvienam pradedančiajam augintojui kažkas parduoda žirgą už tokią kainą, kurios jis nevertas ir niekada jau už tokią pačią kainą neparduos. Kitaip sakant, būsi apgautas“, – juokiasi V. Pliuskys. 

Jis augina Rytų Prūsijos kilmės žirgus. Kadaise tame krašte buvo auginama dalis sunkiųjų, dalis buvo kryžminama su jojamaisiais žirgais kavalerijai. Krosnos žirgyne auginami jų palikuonys, kurių paskirtis gali būti įvairi – jojamieji, kinkomieji.

Virginijus pastebi, kad ne tik senasis genotipas išlenda, bet atsiranda ir fenotipas (matyti organizmo požymių, atsirandančių dėl genotipo ir aplinkos sąveikos) – tai jau visai kitokie žirgai, negu buvo Prūsijoje. Ten, anot augintojo, buvo užliejamosios pievos, Dzūkijoje daugiau sausrų, o bet koks gyvūnas ar augalas, kai persikelia į kitas sąlygas, parodo visai kitas savybes. 

Po studijų V. Pliuskys dirbo Marijampolės žirgyne operatyvinės grupės zootechniku, bet daugiausia patirties įgijo įsiklausydamas į užsienio šalių žirgų augintojų patirtį. Lietuvoje neturėjo iš ko mokytis, Violeta komentuoja, kad tuo metu buvo galima nebent mokytis, kaip nereikia daryti. 

„O klaidų buvo, 10 metų laikėme arklius garduose. Ryte išleidi kupinus energijos, jie iškart pasitempia sausgysles, dėl temperatūrų skirtumo ir plaučių ligų neišvengėme“, – prisimena Virginijus.  

Požiūris į žirgų laikymą pasikeitė apie 1998 m., kai nuvažiavo į Vokietiją, Švediją. Ten ištisus metus atidarytos arklidės, kai kur nėra langų, durų, arkliai visada gali išeiti lauką, į mišką. „Pamatę tokį vaizdą žiemą klausėme, kokios problemos. Atsakymas buvo – čia jūsų problemos“, – prisimena augintojas. 

Nuo tada Pliuskių žirgai irgi turi galimybę ištisus metus ganytis. „Visą gyvenimą žirgas įpratęs taip gyventi – jam reikia vaikščioti, alsuoti tikru oru, kurio jam reikia daug. Neteisinga galvoti, kad uždarysi jį į tą dėžutę, nors ir labai brangią, ir viskas bus gerai. Nebus – žirgui reikia judėti“, – sako Virginijus.

Galimybė žirgui nuolat ganytis, anot augintojo, sudaro visai kitokias gyvenimo sąlygas, padeda ilgiau išsaugoti sveikus dantis, o kuo ilgiau jie tarnauja, tuo ilgiau žirgas gyvena.

Arkliai sniegu džiaugiasi, o lietaus nemėgsta, tad lyjant eina į arklides arba susiglaudžia visi ratu.  

„Mes jau suformavome ne bandą, o kaimenę. Tai yra bendruomenė, kuriai dažniausiai vadovauja vyriausia kumelė, jeigu ji nepanikuoja, ramūs išlieka ir visi kiti žirgai, todėl jų neišgąsdina nei stipri kruša, nei fejerverkai“, – pasakoja V. Pliuskys. 

Visą pasakojimą apie ūkį rasite 2025 m. rugsėjo mėn. žurnale „Mano ūkis“