Telšiai. Telšių pašonėje, Kalnėnų kaime, net keletas jaunų ūkininkų: Artūras Savickis, Rimas Dargis, Matas Purauskas ir net trys ūkininko Stepono Lukoševičiaus atžalos: Sonata, Gedas ir Tadas. Jauni žmonės nepuola į apskrities centrą, didmiesčius ar užsienį. Su žemaitišku atkaklumu kabinasi į žemę, kuri darbštiesiems duoda ir duonos, ir džiaugsmo, ir pramogų.

Lukoševičių ūkiui ir garbės nestinga. Ne kartą pelnė prizinių vietų respublikiniuose „Metų ūkio" konkursuose.

Stepono Lukoševičiaus vaikams nereikėjo žvalgytis į užsienius. Tėvai sukūrė klestintį ūkį, kuriame vaikams darbo ir savarankiškumo užtenka. Tačiau daugelio idėjų variklis ir ūkio vadas iki šiol tebėra pats Steponas.

Sūnūs Tadas ir Gedas klauso tėvo Stepono ir iš jo mokosi

Prieš daugelį metų baigęs žemės ūkio akademiją, gyvenime matęs šilto ir šalto, ragavęs vadovo duonos, jis turi daugiausia žinių ir patirties. „Vaka tieva klausa. Aš vakų klausau," - apie darną savo ūkyje žemaitiška šneka pasakoja Steponas Lukoševičius, įsitikinęs, kad ateitį gali susikurti tik pats, sumaniai ūkininkaudamas ir „gaspadoriškai" planuodamas visus darbus.

Nuo mažumės prie darbo Lukoševičiai pratino ir vaikus. Jie suprato, jog duoną galima pelnyti tik sunkiu kasdieniu darbu, todėl neišskrido ieškoti lengvesnio gyvenimo į svetimus kraštus. Savo sėkmę ir gyvenimo prasmę surado tėvų išpuoselėtame ūkyje. Mokydamiesi iš tėvų patys tapo jaunaisiais ūkininkais.

Lukoševičių dukra Sonata Ulbienė Telšių rajone gerai žinoma kaip ekologiškos pieno žaliavos tiekėja. Prie įvažiavimo į ūkį pastatytas „Dobilo" produktų grupės stendas. Šeimos galva Steponas svarsto, jog toks stendas gali sumasinti ir kitus ūkininkus ekologiškai ūkininkauti.

Lukoševičių banda ganosi ekologiškose ganyklose

Sonatos broliai taip pat pasiskirstę ūkio šakas: 24 metų  Gedas plėtoja gyvulininkystę, o pusantrų metų jaunesnis Tadas - augalininkystę. Tačiau praktiškai darbų neskirsto - spėriai sukasi ten, kur reikia. Laiku baigė pavasario sėją. Dabar šienapjūtė. Per trumpą laiką reikės prisiruošti kokybiškų pašarų, kurie labiausiai lemia nepriekaištingą Lukoševičių karvių pieno kokybę. Pasibaigs šienapjūtė - netruks pagelsti javai. Broliai Lukoševičiai sės prie naujo Class kombaino vairo. Baigs pjauti savo javus, padės ir kaimynams. Ne visi ūkininkai turi technikos.

Dalyvaudami Pieno, Nitratų programų direktyvose, žemės ūkio valdų  modernizavimo programoje, jaunieji ūkininkai įsigijo įvairiausių žemės ūkio padargų. Tačiau mano, jog jau reikėtų atnaujinti sėjimo techniką. Modernesne technika sėja būtų spartesnė.

Šiemet technikos parką Lukoševičių ūkis papildė vokišku grėbliu, nauju vartytuvu, ekologiniam ūkininkavimui pritaikytomis akėčiomis, 14 tonų talpos priekaba.

Didžiausia jaunųjų ūkininkų Gedo ir Tado svajonė  įsigyti galingą traktorių. Bet ir jo kaina „galinga" - apie 400 tūkstančių litų (be PVM).

Darbšti šeima deklaruoja apie 300 ha žemės. Pusė šios žemės - nuosava. Augina apie 100 galvijų. Į ekologiškas ganyklas šiemet išgynė 50 melžiamų karvių. Auga ir būrelis telyčaičių, mėsinių limuzinų, kurie atnaujins mėsinių galvijų bandą.

Vaikai ir tėvai, pasiskirstę darbais, pluša kaip darni komanda, o mama Valerija tvarko visus finansinius reikalus. Ji puoselėja ir sodybą, kuri praeivio dėmesį patraukia paukščių medžiu. Medžio viršūnėje - gandralizdis. O ant šakų pritvirtinti net 37 inkilai varnėnams.

Lukoševičių sodyboje dėmesį patraukia ir rūpestingai prižiūrimi gamybiniai pastatai, nauja stacionari grūdų džiovykla bei grūdų laikymo bokštas.

Vyrų galvoje jau sukasi planas rekonstruoti gamybinį pastatą, kur galėtų grūdus ir techniką priglausti. Ateityje reikėtų statyti naują modernią fermą su melžimo aikštele ir erdve, kur karvės vaikščiotų nepririštos, o ateityje galbūt nusipirkti net melžimo robotą.

Ūkininkų Lukoševičių sodybą puošia "Paukščių medis"

Pasinėrę į darbą, ūkininkai Lukoševičiai svajoja apie ūkio tobulinimą ir po truputį įgyvendina savo svajones. Nors visi jie - sėslūs žemaičiai, bet mano, jog žemė turi duoti ne tik duonos, bet ir pramogų.

Antai šeimos galva Steponas, nenorėdamas „užsitupėti", patraukė į Olandiją pasižiūrėti, kaip ten gyvena ūkininkai. Buvo ko pasimokyti, bet Stepono nuomone, ir olandai iš lietuvių turėtų ko pasimokyti, ypač tvarkos ir švaros gamybos objektuose.

Olandijos ūkininkai už kilogramą žaliavos gauna daugiau kaip pusantro lito. Lietuvoje ir už ekologišką žaliavą tiek nemoka. Tačiau S. Lukoševičius į ūkio duodamą naudą geba pažvelgti ir filosofiškai: „Žmogui nėra galo. Moka litą trisdešimt, nori dviejų litų, mokėtų du - norėtų trijų."

Šiaip ar taip ekologinis ūkininkavimas duoda daugiau naudos negu paprastas. Lukoševičiai kas antrą dieną parduoda po toną ir du šimtus kilogramų ekologiškos pieno žaliavos. Už ekologišką gauna daugiau negu už paprastą. Taigi, nauda apčiuopiama.

Bet didžiausia nauda, kad kaimas neišsivaikšto.

MŪ inf.