Šiaulių r. Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos pirmininkė Audronė Asauskaitė-Kerienė – šeimos palaikymo įkvėpta moteris. Su vyru Mindaugu plėtoja ūkį, augina du sūnus ir džiaugiasi rezultatais. 

Audronės kelyje į ūkininkavimą svarbiausias vaidmuo teko tėčiui Romaldui, kuris nuo mažens dukrą mokė ūkio darbų.

Savarankiškai ūkininkaujate šešiolika metų. Kaip per šį laiką pasikeitėte kaip ūkininkė?

Iš pradžių viskas atrodė paprasta: atlieki darbą su padargu ir nesigilini, kas, kodėl ir kaip. Didžiausias šokas ištiko, kai supratau, kad neužtenka bet kaip paruošti žemę, pasėti, nupurkšti. Šis suvokimas atėjo studijuojant agronomiją.

Nors mokytis sekėsi, nebuvau pavyzdinga mokinė, net iš pamokų bėgdavau, bet baigiamuosius egzaminus išlaikiau gerai, todėl tėvai prieštaravo, kad stočiau į tuometį Lietuvos žemės ūkio universitetą, nors norėjau. Rinkausi tarp ekonomikos ir teisės. Abi šios specialybės irgi buvo prie širdies, bet pasirinkau ekonomiką. Studijuojant antrame kurse mirė tėtis. Nieko nesakiusi mamai ketvirtame kurse išlaikiau 12 išlyginamųjų dalykų ir įstojau į agronomijos magistrantūrą. Ten širdis atsigavo.

Buvo labai įdomu, nes būtent tada supratau, kad ūkyje neužtenka vien darbus atlikti. Juk kartais netolygiai sudygsta sėkla, per vėlai nupurški ir naudos negauni, o pinigus jau esi išleidęs. Supratau, kad ir kulti reikia tinkamu laiku, atsižvelgiant į veisles. Taip visa galva panirau į agronomiją, buvo labai daug atradimų.

Per darbymetį jus dažnai galima matyti traktoriuje. Kokia buvo pirmoji patirtis prie jo vairo? Ar jūs tik vairuotoja-operatorė, ar išmanote traktoriaus mechaniką, veikimą, galite taisyti gedimą?

Pirmoji patirtis buvo vežant šieną ir renkant akmenis su traktoriumi T25. Man tada buvo gal 8 metai. Traktorius atrodė labai didelis, nors važiavau pirma pavara ir jis vos dardėjo. Būdama maždaug dvylikos pabandžiau arti su traktoriumi Belarus MTZ 82. Negalėjau patikėti, kad tėtis manimi pasitiki ir leidžia tai daryti. Nors vėliau ėmiau galvoti, kad į traktorių sodindavo tik todėl, jog namuose ko nors neiškrėsčiau (juokiasi).

Traktoriaus mechaniką išmanau minimaliai, kombaino – daugiau. Serviso darbuotojai jau priprato: kai jiems paskambinu, paprastuoju būdu man paaiškina, ką paspausti, pakelti, pasukti. Jeigu gedimas minimalus, tikrai susitvarkau. Tas pats su kombainu. Žinoma, pirmiausia skambinu Mindaugui, nes kartais kyla ir blondiniškų klausimų (juokiasi).

Apskritai traktorius man – atgaiva sielai. Žiemą laukiu, kada vėl į jį sėsiu, kartais net sapnuoju. Traktoriuje galiu ir kokį darbą telefonu atlikti, daug minčių sugeneruoti, ką nors suplanuoti. O vakarinis darbas laukuose, kai atskrenda paukščiai ir išlenda žvėrys, man yra stebuklas.

Jeigu ūkininkavimas būtų sporto šaka, kaip manote, kurios rungties čempione galėtumėte tapti?

Tiktų visos komandinės rungtys, nes su Mindaugu stengiamės vienas kitam padėti, palengvinti darbą. Pavyzdžiui, veždami trąšas į lauką, derinamės vienas prie kito, kad greičiau susisuktume ir laiką praleistume kuo maloniau. Stengiamės lauką palikti tokį, kad kitas atvažiavęs neišsigąstų ir nebambėtų.

Jeigu ūkininkavimą norėtume priskirti sporto šakai, tai greičiausiai jis net penkiakovėje neišsitektų: kūlimas, grūdų vežimas, skutimas, barstymas, sėja, purškimas...

Visą interviu skaitykite žurnalo „Mano ūkis“ spalio numeryje.