Raseiniai. Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos (LGVA) veislininkystės forume „Sėkminga galvijininkystės formulė II" ūkininkė Rolanda Vasienė (Telšių r.) pasidalijo savo patirtimi, kaip gyvena mažas šeimos pieno ūkis. Pasirodo, rūpinantis karvių genetika, galima gyventi visai neblogai.

„Ūkis - nykštukas, bet pieno jame pagaminama daug", - taip Rolandos ir Vlado Vasių ūkį pristatė LGVA direktorius dr. Edvardas Gedgaudas. Ūkininkai laiko apie 40 galvijų, iš kurių melžiamų karvių būna 23-26, o jų vidutinis primilžis - daugiau kaip 9 t per metus. „Karvės sau užsidirba, mūsų vaikams ir dar leidžia susitaupyti", - tokiais R. Vasienės žodžiais nelengva patikėti. Kaip mažas pieno ūkis sugeba taip suktis?

Ūkyje dirba abu sutuoktiniai. „Melžiame, šeriame, pašarus gaminame ir visus kitus darbus patys atliekame", - sakė Rolanda. Tik per darbymetį jie samdo šiek tiek pagalbininkų. O toks bandos produktyvumas, pasak ūkininkės, savaime gavosi. Nei ji, nei vyras nėra žemės ūkio specialistai, pati Rolanda augo mieste ir baigė visai kitokius mokslus. Ūkininkavimo pradžia apie 2006-uosius buvo nelengva, todėl Vasiai važiavo semtis žinių į daugybę seminarų, klausė profesionalių konsultantų, veterinarijos gydytojų, sėklintojų, kolegų ūkininkų, kaupė informaciją, domėjosi gyvulių fiziologija, naudojosi ES parama ir, kaip sakė Rolanda, „pats gyvenimas, iš dangaus nuleidęs ant kietos žemės, vedė į priekį."

Rolanda ir Vladas Vasiai žino, kaip išgyventi mažam pieno ūkiui

Ūkininkė prisimena, kad pradžioje visko pasitaikydavo. Kai pakeitė žolinius pašarus, pienas, sako, nesustodavo bėgti. Bet karvės sirgo pareze, medžiagų apykaitos sutrikimais, tad teko kreiptis pagalbos dėl karvių sveikatingumo. Karvių genetika buvo gera, tačiau buliaus parinkimas tuo metu, švelniai tariant, kėlė šypseną. „Atvažiuoja sėklintojas ir klausia, kokio buliaus norime. Na, sakome, turime tamsios spalvos karvių, tai gal reikia šviesios...", - prisimena R. Vasienė kuriozines situacijas.

Dabar ji jau visada žino, kokio buliaus spermos reikia jos karvėms. Rinkdamasi bulių žiūri, kad jis padėtų didinti pieno kiekį, jo palikuonės nesirgtų mastitu, būtų geras dukrų eksterjeras, stiprios kojos ir lengvas veršiavimasis. „Nebesirenkame buliaus tik pagal tai, mėsinis ar pieninis. Juodas katinas juodame kambaryje - ne mūsų ūkiui", - teigia ūkininkė. Šiemet ūkyje jau atvestos pirmos geriausios genetikos telyčios. „Jų tokie gražūs, taisyklingi speniai. O anksčiau senų karvių tešmenys dėl didelio pieno kiekio buvo nusileidę, karvės juos nusidaužydavo. Esame labai dėkingi visoms įmonėms, kurios rengia seminarus. Visą išgirstą informaciją dėdavome į galvą, kitaip būtume prapuolę", - sakė Rolanda.  

Tačiau visi pinigai, gauti už pieną, atpirkdavo tik pašarus. „Vis laukėme, kada mums ateis grąža už pieną. Pradėjome galvoti iš verslo pusės, ką reikia daryti? Supratome, kad turime pasiimti viską, ką galime, iš įmonės, kuri superka pieną - vadinasi, reikėjo gerinti pieno kokybę", - pasakojo Rolanda. Kai pagerėjo pieno kokybė, jie pradėjo gauti aukščiausią kainos koeficientą už priduodamą pieną. „Būtent iš didelių koeficientų mes daug uždirbome, dar šiek tiek - iš kokybės priedų. O kai pieno supirkimo įmonė mato, kad tu stengiesi, su tavimi visai kitaip šnekasi ir pieno kainą didina", - supirkėjais nesiskundė ūkininkė, pridūrusi, kad visus konsultantų nurodymus ir patarimus dėl pašarų gamybos ir gyvulių sveikatingumo vykdžiusi 100 procentų.

Vidutinis pieno primilžis iš karvės 2012-2013 m. buvo 10 600 kg, 2013-2014 -  9 900 kg, 2014-2015 - 9 600 kg. „Patys norėjome matyt rezultatą. Nebuvo net minties, kad per pieno krizę galėtume atsisakyti kokio priedo karvėms. Sau mažiau leidome, kad tik karvės viską gautų, visi pinigai buvo tik joms. O dabar iš tokio mažo karvių ūkio jau ir sau galime daugiau leisti", - džiaugėsi Žemaitijos ūkininkė, pelno laukusi 6-7 metus. Buvo dienų, kai abu su vyru sunkiai dirbdami nesulaukdavo rezultatų, kai atrodė, kad viskas nesiseka ir niekas negali padėti. Rolandai buvo sunku ir psichologiškai, kad turi kaime gyventi, kad turi karves melžti, šerti, prie gyvulių būti. Moteris atviravo, kad kartais jai būdavo gėda kam nors pasakyti, kad tokį darbą dirba.

„Darbas karvių ūkyje man buvo didelis iššūkis", - sako Rolanda Vasienė

Dabar ji sako, kad sėkmė vis tiek ateina, tik reikia labai norėti ir stengtis. „Norint tokius rezultatus galima gauti. Yra tiek stebuklingų specialistų, tiek gerų pagalbininkų, kad mes tik turime mokėti pasiimti informaciją ir atsirinkti, kas mūsų ūkiui reikalinga. Žiūrėkite į ūkį kaip į verslą ir tikrai pasiseks. Ne pirmais, tai kitais ar dar kitais metais", - Rolanda bandė įpūsti optimizmo ir kitiems ūkininkams. Ji išskiria dar kelias būtinas sąlygas, kad ūkis dirbtų pelningai: nuolatinė ūkio ekonominės veiklos stebėsena, darbas, darbas ir dar kartą darbas su gyvuliais bei meilė jiems.

Pieno ūkis padėjo Vasiams į mokslus išleisti tris dukras. Šiemet jie nusipirko naują automobilį. „Svarstėme, kam sudėti plastikinius langus - sau ar karvelėms, tai sudėjome joms. Sau kitais metais...", - šypsojosi Rolanda. 

MŪ inf.