Šiaulių r. Pradėjusi nuo braškių, šiauliečių Inetos ir Dainiaus Servų šeima per 25-erius metus sugebėjo sukurti vieną žinomiausių uogininkystės ir sodininkystės ūkių šalyje.

Prieš kurdami ūkį, Servos vertėsi nieko bendra su žemdirbyste neturinčia veikla: kaip ir daug kitų šiauliečių siuvo kailius ir prekiavo su rytų kaimynais. Tačiau, ten prasidėjus ekonominei krizei, verslas baigėsi. Teko galvoti, ką daryti toliau. Kadangi Maniūšių kaime buvo 5 ha Inetos tėvų žemės, šeima nutarė, kad laikas įgyvendinti svajonę – įveisti sodą. Jo pradžia – 6 arai braškių.

„Supratome, kad vaismedžių sodui įveisti reikia didelių investicijų ir saugyklų, o pajamos ateis ne iš karto. Su braškėmis paprasčiau – vienais metais pasodini, kitais jau skini, parduodi ir gali uždirbti“, – pasakoja Dainius.

Braškių plotai ūkyje ilgainiui padidėjo iki 5 ha. Praėjus keleriems šeima pasodino obelų ir kriaušių sodą. Vėliau ūkyje auginamų vaisių ir uogų asortimentą papildė kiti augalai. Dabar augina ir avietes, juoduosius serbentus, šaltalankius, trešnes, vyšnias, slyvas ir kt. Tiesa, braškių plotą teko sumažinti, nes jau nebėra tokios pelningos, kaip buvo iš pradžių. Ūkyje dar yra agurkų šiltnamis, užsiauginama moliūgų.

Pasodinus vaismedžių sodą, kita svarbi ūkio investicija buvo vaisių saugykla, kurioje reguliuojama laikymo temperatūra. Be jos sodininkystės verslas būtų beprasmis.

Panaudoja net išspaudas

Kodėl Servos dabar augina tokį įvairų sodo augalų asortimentą? Kaip sako Dainius, tai lėmė sprendimas ne tik auginti vaisius ir uogas, bet ir perdirbti, pirmiausia – spausti sultis.

„Spaudžiame įvairias sultis, ne tik obuolių. Pavyzdžiui, mums reikėjo šaltalankių uogų. Tačiau niekur negavome jų pirkti, nors Lietuvoje deklaruojami nemaži šių augalų plotai. Todėl nutarėme šaltalankius auginti patys“, – pasakoja sodininkas.

Parduoti tiesiogiai vartoti desertines uogas ar vaisius paprastai yra pelningiausia. Tačiau taip nėra, kad visuomet viskas realizuojama. Per sezoną likusį derlių ūkis šaldo, o vėliau perdirba. Kaip pastebi sodininkas, perdirbti obuoliai ar kitas sodų derlius įgauna visai kitą vertę. Juk nenupirktus šviežius vaisius ilgainiui tektų išmesti. Be to, perdirbti tinka ir nestandartinė produkcija.

Perdirbant stengiamasi sunaudoti net atliekinę produkciją. „Anksčiau, išspaudus sultis, išspaudas išmesdavome. Dabar jas džioviname, malame ir gauname pabarstukus, kuriuos panaudojame želė saldainiams. Jeigu tokius pabarstukus pirktume, kainuotų labai brangiai“, – apie tai, kaip praverčia perdirbimo atliekos, pasakoja sodininkas. Jo žiniomis, didžiosios spaudyklos, pavyzdžiui, juodųjų serbentų ar kitų uogų išspaudas užšaldo ir eksportuoja net į Kiniją.

Ne tik vaisių, uogų auginimo, bet ir prekybos bei perdirbimo modelį šeima pasirinko dar ir todėl, kad nedideliam ūkiui neapsimokėtų auginti ir parduoti derlių kaip žaliavą. Pelningiau yra ne tik desertinius vaisius, bet ir kitą pagamintą vaisių, uogų produkciją galutiniams vartotojams realizuoti patiems.

Vaisių ir uogų perdirbimo cechą Lukšiuose šeima atidarė praėjusių metų pavasarį. Tam rekonstravo seną parduotuvę. Dabar ceche ne tik spaudžia įvairias sultis, bet ir verda uogienes, džemus, gamina želė saldainius.

Daugiausia naudoja ūkyje užaugintą žaliavą, nuperka tik to, ko trūksta, pavyzdžiui, aronijų uogų. Produkcijos receptus dažniausiai kuria patys šeimos nariai. Tik želė saldainių gamybos technologiją ir įrangą nusipirko.

Visą straipsnį apie Inetos ir Dainiaus Servų ūkį skaitykite žurnalo „Mano ūkis“ lapkričio numeryje.