Kaišiadorių r., rugsėjo 25 d. Ūkininkas Saulius Stirna šiemet dar kartą įsitikino, kad jo kasmetės investicijos į našią žemės ūkio techniką atsiperka. Javapjūtė dėl Lietuvą merkusio lietaus nebuvo lengva, bet moderni technika ir grūdų džiovyklos jam leido džiaugtis geru derliumi. Ūkininkas jau sėkmingai baigė ir žiemkenčių sėją.

„Derlius, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo geras. Pagaliau po dviejų kritinių metų, kai žiemkenčiai iššalo, šįmet sulaukėme gausaus derliaus. Manau, šie metai kompensuos dvejų praėjusių metų nuostolius", - tikisi S. Stirna.

Kukurūzus auginti atsisakė

S. Stirna dirba 600 ha žemės. Augina rapsus, kviečius, miežius, daug kvietrugių, avižas. Didžioji laukų dalis driekiasi mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse, tad turėjo prisitaikyti prie dirvožemio. Kad ir kaip norėtų auginti daugiau kviečių ar cukrinius runkelius, negali - turi auginti tai, kas auga šiame regione.

Du trečdalius laukų apsėja žieminėmis kultūromis, o likusią dalį palieka vasarojui. „Visi žinome, kad pajamos iš žieminių javų ir rapsų yra didesnės, nors rizika juos auginti taip pat didesnė. Bet mes, žemdirbiai, esame pripratę prie to - turi būti pajamų, turi būti ir išlaidų. Reikia su gamta dalytis, su ja sutarties nesudarysi. Tad labai ramiai žiūriu į tai, tik pats stengiuosi daryti viską, kas nuo manęs priklauso", - savo ūkininkavimo filosofiją aiškina patyręs žemdirbys.

Prieš pusantros savaitės jis sprendė problemą, kaip nukulti vasarinius rapsus, tarp kurių priaugo daug žieminių - pasirodo, iš vokiečių pirktose vasarinėse sėklose buvo įmaišyta žieminių. „Pernai sėjau tą pačią veislę, viskas buvo gerai, bet šiemet pasitaikė brokas. O aš visada perku tik sertifikuotą rapsų sėklą, javų - du trečdalius", - pasakoja Saulius.

Kadangi kviečių sėja ne itin daug, perka vokišką sėklos hibridą. Tai - naujovė Lietuvoje. „Išsėjimo norma maža, man ji patinka, jau antrus metus ją sėju. Bet kiekvienas ūkininkas pats turi atsirinkti, kas jam tinka ir patinka", - neperša savo nuomonės ūkininkas.

Javus jis sėja į neartą dirvą. „Mano dirbamos dirvos nesunkios, nėra molio, pakanka diskinio ir noraginio skutikų. Negalėčiau pasakyti, kad kuro sutaupau, bet visi darbai tokiu būdu vyksta greičiau", - sako Saulius.

Jis neabejoja, kad ūkio sėkmė labai priklauso nuo ūkininko vadybos sugebėjimų ir, žinoma, nuo technikos našumo, nes kuo toliau, tuo greičiau reikia atlikti visus darbus - sėjai, javapjūtei, taip pat ir augalų purškimui laiko visada būna mažai. „Juk pas mus jūrinis klimatas. Ir šiemet kas turėjo gerą techniką, javus nusikūlė be problemų, ir išlaidų grūdams džiovinti turėjo mažiau", - aiškina patyręs ūkininkas.

Penkerius metus jis yra auginęs ir kukurūzus. Ūkyje vyko daug bandymų, vis dėlto jis padarė išvadą, kad tai ne mūsų krašto augalas. „Būna be galo didelės džiovinimo sąnaudos. Kukurūzus reikia kulti rugsėjo pabaigoje-spalio pradžioje, drėgnumas būna 35-40 proc. O žinant šių dienų energetikos kainas, tai pernelyg brangu", - motyvus, kodėl atsisakė auginti kukurūzus, išdėstė Saulius. Buvo ir dar viena didelė problema - šernai. Ko tik nedarė jis, kad nuo jų apgintų kukurūzų laukus, niekas nepadėjo. Tad kukurūzų auginimo sąnaudos buvo didelės, o pajamos - ne.

Grūdų parduoti neskuba

Pagal išankstines sutartis S. Stirna parduoda 10-15 proc. užaugintų grūdų. „Tik pažaidimui", - šypsosi jis ir priduria, kad grūdų kainos šiuo metu yra geros, dengia visas sąnaudas, žemdirbiai uždirbs ir pelno.

„Turiu džiovyklas, saugyklas, todėl mano pirmasis tikslas - nukulti. Po to - išdžiovinti, sandėliuoti, tada pasėti, o jau žiemą galiu parduoti grūdus. Tuomet žinau grūdų kokybę, be to, yra laiko užsiimti pardavimu, nebereikia stovėti eilėse", - savo sistemą turi ūkininkas. Jis mano, kad šio sezono grūdų tikrasis pardavimas Lietuvoje prasidės tik apie vasario mėnesį.

Mažiau patyrusiems kolegoms per įvairius susitikimus Saulius aiškina, kad ūkiai turi dirbti taip, jog neliktų be apyvartinių lėšų rugpjūtį ir rugsėjį. „Grūdų kainos būna labai mažos tada, kai supirkėjas jaučia, kad tau reikia pinigų, kad trūksta apyvartinių lėšų", - žino visas prekybos grūdais subtilybes S. Stirna.

Jo manymu, užaugintus grūdus parduoti į užsienį kaip žaliavą yra pelningiausias būdas, bet ne teisingiausias. „Pritariu žemės ūkio ministro požiūriui, kad mes turime grūdus perdirbti patys - per gyvulius, maisto produktus. Tada daugiau ir darbo vietų valstybėje būtų, ir pajamų. O dabar kažkas kitas už mus kuria pridėtinę vertę - kepa duoną ir gamina kitus produktus", - kalba Lietuvos ūkininkų sąjungos vicepirmininkas S. Stirna.

ES parama kuriantis ūkiams Lietuvai buvo labai naudinga, įsitikinęs žemdirbys. „Nuo 2004-ųjų šalies ūkininkų gyvenimas stipriai pasikeitė. Matau ne tik savo ar Kaišiadorių rajono ūkius, bet ir visos Lietuvos. Iš esmės pasikeitė darbo sąlygos, darbuotojų kultūra. O štai neseniai buvome Ukrainoje -jų žemės ūkis sugrąžino mus į 1986-uosius. Tai laikais turėjome vienodas sąlygas, o dabar skirtumas - nepalyginimas. Štai ką mums davė Europos Sąjunga, tik jos dėka tokią pažangą padarėme", - kalba S. Stirna.

Tačiau dabar, jo manymu, tiesioginių išmokų nereikėtų mokėti niekam - turi būti laisva rinka, o išmokos iškreipia ją.

Į techniką kasmet investuoja šimtus tūkstančių

Ūkį Saulius ir Vita Stirnos įkūrė prieš 15 metų. Regis, ūkis sutvarkytas, išpuoselėtas, tik dirbk. Tačiau Saulius teigia, kad jeigu nuolat neatnaujintų žemės ūkio technikos, darbas nebūtų toks našus. Jis kasmet į naują techniką investuoja maždaug 500 tūkst. litų. Penkerius metus dirbusią techniką jis parduoda ir perka naują. „Dabar jau negauname ES paramos, bet techniką vis tiek perku - gyvenimas juk nestovi vietoje. Aišku, man jau lengviau, nes yra tvirtas pagrindas po kojomis", - sako S. Stirna.

Tuometį Ukmergės žemės ūkio technikumą baigęs ūkininkas kasdien seka visas žemės ūkio naujoves. „Man viskas įdomu. Todėl domiuosi naujovėmis, jas taikau savo ūkyje, nes jeigu tik atsiliksi nuo pažangos, jos nebepavysi. Todėl ir sutartį su Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba dėl kompiuterinės programos „E-Geba" augalininkystės modelio pasirašiau. Esu patenkintas ja - visus duomenis turiu dabar vienoje vietoje, o ne galybėje ranka rašytų knygų", - su šiuo metu didžiausia ūkio naujove supažindina Saulius.

Savo ūkyje šiuo metu jis būna mažiau - tenka padėti dviem kaimyniniams ūkiams, kurių šeimininkai šiemet mirė. Ši situacija, pasak Sauliaus, parodė, kad ūkininkai į savo veiklą turi įtraukti šeimos narius, kad ištikus bėdai būtų kam perimti ūkio valdymą. Saulius taip ir daro - žmona, nors ir turi rūpintis jaunėle dukra Austėja, buitimi, atlieka įvairius buhalterinius pavedimus,  o nuo liepos mėnesio į darbus įsitraukia abi vyresnėlės dukros studentės, jos džiovyklos darbu rūpinosi. Kai dukros grįžta į mokslus, prie ūkio darbų padeda ir žmona.

Saulius mano, kad vadybiniai sugebėjimai - darbų organizavimas, žaliavų pirkimas, žmogiškųjų išteklių panaudojimas - jo ūkio sėkmę lemia 70 proc. „Pats gyvenimas išmoko dirbti, kai gerai gauni į kuprą", - juokiasi ūkininkas.

MŪ inf.