Elektrėnai. Trakų ir Elektrėnų krašte vyraujančiuose nederlinguose smėlio ir priesmėlio dirvožemiuose, kurie greitai išdžiūsta ir yra lengvai vėjo nešiojami, sausros padariniai ypač jaučiami.

Pasak Elektrėnų savivaldybėje ekologiškai ūkininkaujančio Jono Keršio, šiemet jų krašte jau ir didžiulės smėlio audros buvo užėjusios, be to, ir žieminiai pasėliai gerokai skurdžiau atrodo, nei augantys Kauno, Kaišiadorių ar Kėdainių rajonų laukuose.

Ūkininkas pasakoja, kad praeitą savaitę važiuojant į Kėdainius parsivežti prieš pat sėjos pabaigą sugedusiai sėjamajai atsarginių dalių, jį pribloškė jų krašto ir Kauno bei Kėdainių rajonų pasėlių skirtumai.

„Jei ten kviečiai žali, gražūs, jau gana dideli, matomos ryškios technologinės vėžės, tai mūsų pasėliai vis dar menkučiai, suvargę. Be to, vasarojui paliktuose laukuose ir baisios smėlio audros lyg Sacharos dykumoje jau buvo užėjusios. Kai grįžti iš derlingų rajonų, aiškiai supranti, kokie mes vargetos esame, ūkininkaudami biednuose, tačiau labai gražaus kraštovaizdžio dirvožemiuose. Bet dirbame nedejuodami, nes atrodo, kad taip ir turi būti“, – sako J. Keršys ir nusijuokia, kad ūkininkaujant Elektrėnų ir Trakų krašte dažnai ne geru derliumi, o tik vietovės grožiu tenka pasidžiaugti.

Elektrėnų krašto ekologinio ūkio savininkas Jonas Keršys savaitės viduryje baigė vasarinių žemės ūkio augalų sėją – maždaug 300 ha pasėjo lubinus ir avižas

Nuostabą jam kelia ir tai, kad derlingųjų rajonų žemdirbiai ir pernai, ir šiemet tuose pačiuose laukuose žiemkenčius augina. Keršių šeimos ūkyje, mat ūkininkauja ne tik Jonas su žmona Jūrate, bet ir sūnus Jaunius, niekada kelerius metus iš eilės nesėjami tie patys augalai į tą patį lauką – griežtai laikomasi sėjomainų. Štai praėjusių metų sezoną augino daugiau žieminių kviečių, tai šį sezoną jų plotus sumažino iki 200 ha, o 300 ha pasiliko vasarojui – lubinams ir avižoms. Iš viso jie dirba 500 ha.

Anksčiau augindavo dar ir grikių, bet šiemet jų nusprendė nesėti, nors po kelerių metų itin mažų supirkimo kainų šiemet grikių kaina ir pakilo. Pasak jo, grikių plotus žada didinti Rusija, Ukraina, be to, dėl pakilusios supirkimo kainos greičiausiai jų daugiau sės ir mūsų šalies ūkininkai. Tad vietoj grikių šiemet padidino lubinų plotą.

Pelningiausi augalai – lubinai

Nemėgsta J. Keršys blaškytis, todėl nesėja rugių ar kvietrugių, nederlingų dirvožemių kalvotame reljefe neįprasti augalai ir rapsai, todėl iš rudens pasėjo tik žieminius kviečius, tiesa, jiems augti ne itin tinkamuose 26–28 balų našumo dirvožemiuose, kuriuose prieš tai augo lubinai. „Iš visų ankštinių lubinai sukaupia daugiausia azoto, tad nors žemė nederlinga, bet gal ir joje užaugs kviečiai“, – tikisi ekologinio ūkio savininkas.

Lengvuose nenašiose dirvožemiuose sausros poveikis akivaizdus – sėjant kyla dulkių debesys

Šios savaitės viduryje J. Keršys baigė vasarinių žemės ūkio augalų sėją. „Visi kaimynai dar kovo pabaigoje išvažiavo sėti avižų. Mes niekada nieko nedarome kaip visi, tai pradėjome pavasarinę sėją nuo lubinų, kurie šiuo metu jau pradeda dygti, ir užbaigėme avižomis“, – juokiasi ūkininkas.

Lubinus Keršių šeima augina jau šeštus metus, priklausomai nuo sėjomainos, jiems paprastai skiria apie 25–30 proc. naudmenų. Šiemet lubinus pasėjo 130 ha. Pasak J. Keršio, tai pelningiausia ekologiškai auginama kultūra, kurios kaina stabili, nes auginančių šalyje ūkių nėra daug, o paklausa Europoje, ypač Vokietijoje, didžiulė.

Lubinų derlius yra panašus, kaip ir kitų nenašiose žemėse auginamų augalų – vidurkis siekia apie 2 t/ha, maksimalus – 4 t/ha. Tiesa, pernai sausra lubinams labai pakenkė – birželį, kai prasideda intensyvus jų krūmijimasis, užėjo rekordiniai karščiai, todėl lubinai išleido tik po vieną stiebą, tad ir derlius buvo menkas – byrėjo 836 kg/ha.

Reikia galingesnės technikos

Ūkininkavimas kalvotose nederlingose vietovėse išsiskiria ir tuo, kad ūkiui tenka įsigyti gerokai galingesnę techniką nei kitiems ūkiams, dirbantiems tokius pat plotus. J. Keršys pasakoja, kaip praėjusiais metais viena Vokietijos žemės ūkio technikos gamintoja panoro jo ūkyje išbandyti naujo modelio dar niekur nedemonstruotą kombainą, kurio net pavadinimas buvo užkoduotas.

„Kombainas su vikšrine važiuokle ir 460 AG varikliu, tačiau į mūsų smėlio kalnelius neužlipo, pradėjo dusti“, – prisimena ūkininkas, pabrėždamas ūkininkavimo Elektrėnų ir Trakų kraštuose specifiką.

Kadangi pernai Keršių šeima sėjo daugiau žieminių kviečių, tai ir planavo bendrai prikulti apie 1 000 t ekologinių grūdų. Žinoma, derliui įtakos turėjo sausra, tačiau iki planuoto kiekio, pasak J. Keršio, pritrūko maždaug 20 tonų.

„Nepaisant sauso pavasario, šiemet tikimės prikulti daugiau, nes avižas ir lubinus geresnėse žemėse pasėjome“, – optimistiškai nusiteikęs ūkininkas. Jis prasitaria, kad reikėtų ūkiui dar vieno kombaino, kad galėtų jaustis ramūs, jog derlių pavyks laiku nuimti.

Grūdų džiovyklą pritaikė prie reljefo

Praėjusiais metais Keršiai investavo į naują našesnę grūdų džiovyklą – turėtą „Arska“ džiovyklą, kuri buvo naudota Suomijoje, vėliau išmontuota ir atvežta į Lietuvą, pakeitė nauja to paties suomių gamintojo grūdų ruošos įranga. Pamatus naujai džiovyklai Keršiai paruošė savo jėgomis, taip pat įgyvendino ir pačių sugalvotą inovatyvų sprendimą, kurio pavyzdžių, anot ūkininko, nėra tekę matyti nė viename mūsų šalies ar užsienio ūkyje.

Džiovyklos Keršių šeimos ūkyje statymo darbai praėjusiais metais

„Įsirengėme grūdų išpylimo duobę kartu su svarstyklėmis. Ta duobė naudojama ir kaip vieta grūdams pakrauti išvežant juos iš ūkio. Taip viena vieta atlieka tris funkcijas. Patogu ir tai, kad grūdų išpylimo duobė yra pravažiuojama kiaurai, todėl nereikia mašinų atbulomis stumti, be to, nereikia papildomai sverti ir gaišti tam laiką“, – pačių sugalvoto sprendimo privalumus pabrėžia ūkininkas.

Iš laukų grūdus atvežančiai mašinai užvažiavus ant išpylimo grotų-svarstyklių, du monitoriai rodo atvežtą svorį. Vežėjas gali svorį užsirašyti, neišlipdamas iš mašinos, arba išlipti, nueiti ir paspausti svarstyklių aparatą, kuris išmuša čekį, kuriame matyti atvežtų grūdų svoris.

Išvežant grūdus iš ūkio, mašinai užvažiavus ant išpylimo duobės-svarstyklių, pirmiausia ji pasveriama ir tik tada pradedami pilti grūdai. Pasak J. Keršio, grūdus vežančioms mašinoms galioja griežti svorio apribojimai dėl ašies slėgio į kelio dangą, todėl jeigu jos veža per didelį kiekį, vežėjams, ypač Lenkijoje ir Vokietijoje, skiriamos didelės baudos.

Tokia sistema naudinga ir grūdų apskaitai, nes ne viena firma reikalauja pristatyti kilogramų tikslumu tiek grūdų, kiek nurodyta sutartyje. „Patys viską sugalvojome ir įgyvendinome, firma prie mūsų išpylimo duobės tik įrangą prijungė. Tai pavyko įgyvendinti, nes reljefas kalvotas. Ne viena įmonė siūlė mums viską išlyginti, padaryti lygią aikštelę, tačiau kalvos – Dievo dovana, todėl nusprendėme jas išnaudoti. Svarbiausia buvo išspręsti aukščio skirtumų problemą, kad gruntiniai vandenys neužsemtų. Tad kalvos viršūnėje įrengėme grūdų išpylimo duobę, o norijos apatinę dalį – kalvos apačioje ir taip išsprendėme 6 m aukščio skirtumą“, – pasakoja ūkininkas.

Unikalus Jono ir jo sūnaus Jauniaus Keršių įgyvendintas sprendimas – grūdų priėmimo duobė-svarstyklės

Grūdų džiovykla pernai sumontuota jau pasibaigus derliaus nuėmimo sezonui, tad praktiškai ją išbandyti Keršiai planuoja šiemet. Šio pavasario planuose – „įkurdinti“ džiovyklą ir visą grūdų ruošos įrangą po stogu arba, kitaip sakant, sukonstruoti paketinę džiovyklą – tokie sprendimai populiarūs Suomijoje.

„Žinoma, svarbu visą įrangą apsaugoti nuo lietaus, be to, viena yra matyti grūdų džiovinimo ir saugojimo kompleksą Suvalkijos lygumose, visai kas kita – gražiame Elektrėnų kraštovaizdyje“, – sako ūkininkas J. Keršys.

MŪ inf.