Kelmė. Dešimt metų ekologiškai ūkininkaujantis Česlovas Butkus nuogąstauja, kad nei ekologiniame ūkyje užaugintų javų, nei jautukų niekas brangiau nesuperka. Ir tiesioginės išmokos už ekologinius pasėlius sumažintos perpus.

Kalvotose Žemaitijos vietovėse nepasieksi didelių derlių. Didelę dalį žemės ūkininkas palieka pievoms ir ganykloms. Augina pusšimtį mėsinių galvijų. Tokį ūkį pradėjo kurti įsigijęs vieną karvę žindenę. Kasmet banda plėtėsi. Telyčaites palikdavo bandos plėtrai, jautukus augindavo mėsai.

„Tinginių verslas, - savo ūkį apibūdina humoro nestokojantis Č. Butkus. - Karvių nereikia melžti. Pusę metų jas žinda veršiukai. Po to jos užtrūksta. Pieno ūkis būtų naudingesnis. Bet ir darbo daugiau. Neturėjome melžėjos. Stovėti su „bankeriuku" prie kelio nusibodo. Reikėjo pirkti aušinimo įrangą. Be to, kurti didesnį pieno ūkį trukdė tai, kad gyvenvietėje nebuvo vandentiekio."

Kita vertus, toks ūkis patikimas. Ilgai maitinami pienu jautukai būna sveikesni. Labai retai pasitaiko, kad kristų. Iki parduoti tinkamo 600 kilogramų svorio užauga per 14-24 mėnesius.

Sėkmė - valstybės rankose

Č. Butkus pasigenda aiškesnės kainų politikos. Ūkininko sėkmė, jo nuomone, priklauso ne tik nuo gamtos sąlygų, bet ir nuo valstybės požiūrio. Lietuvos ekologinių ūkių šeimininkai negali gauti didesnių kainų už ekologiškus grūdus arba ekologišką jautieną. Mažesnes pajamas dėl ekologinio ūkininkavimo šiek tiek kompensuoja tik didesnės tiesioginės išmokos. Bet ir jos mažėja.

Už deklaruojamą pasėlių hektarą iki 2009 metų mokėdavo pusantro tūkstančio. Dabar bemoka 750 litų.

Karklėnų kaimo ūkininkas Česlovas Butkus sako, jog jaučiasi laisvas dirbdamas žemę. Priklausomas tik nuo dangaus ir nuo valstybės kainų politikos

Už ekologiškos jautienos gyvojo svorio kilogramą moka kaip ir už neekologiškos - po 6 litus. Kartais kaina krenta iki 4 litų už kilogramą. Kaip ekologiškus Č. Butkui pavyko parduoti tik keturis jaučius. Tuomet „Utenos mėsa" mokėjo 5 procentais brangiau.

O jautuką dažniausia tenka auginti porą metų. Visai bandai reikia sukaupti apie 150 tonų šieno ir šienainio, duoti miltų, kuriuos pagamina iš ekologiškų savo laukuose augintų grūdų. Be to, reikia nuolat atnaujinti bandą. Žindenės karvės produktyvios apie šešerius metus. Po to, jas tenka parduoti mėsai. Kartais tenka išbrokuoti ir jaunesnes karves, nes suserga tešmenų uždegimu.

Žemę pirko

Jau aštuoniolika metų ūkininkaujantis Č. Butkus dirba apie 130 hektarų žemės. 104 hektarai - savos, kiti nuomojami. Visą žemę ūkininkas pirko. Apie 60 hektarų išsimokėtinai pirko iš valstybės paskutiniosiomis praėjusių metų dienomis. Už hektarą mokėjo vidutiniškai po pustrečio tūkstančio.

Žemė čia nenaši. Bet reikėjo pirkti, nes reikia ganyklų ir pievų. Žemaitijoje nėra apleistų plotų. „Karklėnuose nėra kitos galimybės gauti pajamų. Vienintelė - įsikibti į žemę ir gyvulį, - sako ūkininkas. - O žemės trūksta. Čia daug žemdirbių. Solidariai pasidalijome po keletą rėžių. Karklėnuose yra net keliolika ūkininkų, kurie dirba po 50 hektarų."

Č. Butkus žemės plotus didino palaipsniui. Palikimo negavo. Jo tėvų šeimoje augo aštuoni vaikai. Išsidalijo po gabalėlį.

Jauniausias kolūkio pirmininkas

Iš Pakražančio kilęs Č. Butkus, baigęs tuometinę Lietuvos žemės ūkio akademiją, sugrįžo darbuotis į savo kolūkį. Tačiau po trejeto metų buvo paskirtas Karklėnų kolūkio pirmininku. 26 metų jaunas specialistas tuo metu jau augino tris pametinukus vaikus. Kolūkis pastatė jaunai šeimai namą.

Dešimt metų Česlovas vadovavo kolūkiui. Kolūkio pirmininko šleifas tebepersekioja jį iki šiol. Jeigu paėmęs paskolą ką nors nusiperka ūkiui, žmonės vis įtarinėja, ar ne iš kolūkio laikų.

„Nepykstu. Dar pats pasigiriu: „Taip, čia iš anų gerų laikų, - pasakoja ūkininkas. - Bet iš tikrųjų tuomet buvome per jauni, kad grobtume. Kai iširo kolūkis, atrodė, jog žemė išslydo iš po kojų. Iš žemę susigrąžinusio žmogaus nusipirkau 17 hektarų. Dar tris gavau kaip ir visi kaimo trihektarininkai. Už pajus iš kolūkio gavau kelias karves. Taip ir pradėjau ūkininkauti. Tuomet už pieną gerai mokėjo. Septynios karvės davė neblogas pajamas."

Techniką ūkininkas vežėsi iš Kaliningrado. Išvažiuodavo „uaziku" naktį. Per dieną ieškodavo reikalingos technikos. Tempė namo po agregatą, po detalę.

Vienos pokylių negali sau leisti

Per aštuoniolika ūkininkavimo metų Č. Butkus nemažai investavo į ūkį. Rekonstravo ir didino tvartus, pirko traktorių ir krovininį automobilį, teleskopinį krautuvą. Kai kurioms investicijoms gavo Europos paramos.

Butkų fermoje ir jautukai, ir karvės nerišami. Tik suskirstyti pagal amžių. Šie veršeliai išaugs maždaug po metų arba pusantrų

Tokiam ūkiui reikia nemažai technikos. Ūkininkas sėja apie 60 hektarų javų. Kadangi nenaudoja trąšų, iš hektaro prikulia panašiai kaip prikuldavo kolūkis - po 2-3 tonas. Dalį grūdų sušeria savo gyvuliams, dalį parduoda.

„Dirbam, kad neištvirktume," - paklaustas, ką gali sau leisti, turėdamas tokį ūkį, juokauja Č. Butkus. Jo žmona pedagogė Dalia Eleonora kalba filosofiškai: „Galim patenkinti visus savo poreikius. Ilsėtis Turkijoje nėra kada. Į Vienos pokylius neiname. Todėl brangių suknelių ir batelių nereikia. O guminiams batams užtenkame."

MŪ inf.