Klaipėdos r. Mėsines ožkas Remigijus ir Danguolė Urbiai auginti pradėjo dėl to, kad niekas daugiau Lietuvoje tuo neužsiima. Pirmąsias Boer veislės ožkas jie įsigijo 2013 m. Pirmiausia pasirūpino gyvulių gerove - ožkoms užtikrino laisvę judėti, įrengė jaukų tvartą.

Tarp Klaipėdos ir Palangos įsikūręs R. Urbio ūkis atvykstančiuosius pasitinka užrašu: „Urbis žirgų stada". Pasak šeimininko, „stada" - kuršių, iš kurių kilę jo protėviai, kalbos žodis. Tačiau dabar „stadoje" pirmiausia sutinkami ne žirgai, o rudai baltos ožkos ilgomis nulėpusiomis ausimis - meilios, jaukios ir be galo smalsios.

Žemaitukų veislės žirgai ganosi netoliese - juos auginti Remigijus pradėjo turėdamas kilnią misiją -  padėti išsaugoti nykstančią lietuvišką veislę. „Tuo metu netgi buvo vajus - jeigu neturi žemaituko, tu ne lietuvis. Bet prasidėjo krizė ir dėmesys jiems atslūgo", - atsidūsta ūkininkas. Ir dabar dar nėra kur žirgų realizuoti, todėl jų neveisia. Tie, kurie yra ūkyje, laikomi pramogoms, norintieji jais mokosi jodinėti. Be to, žirgai teikia daug džiaugsmo visai Urbių šeimai, ypač Remigijui ir Monikai - žemaitukai visiškai pavergė jų širdis. 

Didžiausia paklausa yra ožkytėms – užsakymų joms R. Urbis turi į priekį

Urbių ūkis įsikūręs saugomoje Šaipių kraštovaizdžio draustinio teritorijoje, intensyvios žemdirbystės čia vystyti negalima, o natūraliose pievose gero pašaro, būtino, pavyzdžiui, pieninėms karvėms, neužauginsi. Ir žemės nedaug - savos tik 8 ha, dar 22 ha - nuomojamos. Tad didelio pasirinkimo, kokia kryptimi sukti ūkį, Remigijus neturėjo. O renkantis, kokias ožkas auginti - pienines ar mėsines, - nugalėjo praktiškas požiūris.

„Mėsinė ožkininkystė Lietuvoje yra nauja šaka, tai ir ši niša dar neužpildyta. Be to, esu tinginys, o jeigu būčiau nutaręs auginti pienines ožkas, jas melžti reikėtų dukart per dieną", - juokiasi ūkininkas.
Prisiklausęs, kad Boer veislės ožiai sveria iki 130, ožkos - iki 100 kg, pirkti jų į Šakių r. nuvažiavo su vilkiku, bet 15 ožkavedžių ir vienas ožys sutilpo mažoje priekabos dalyje. Remigijus neslepia, kad apie ožkas ir dabar dar daug ko nežino, juk augina jas tik trečius metus, o sunkiausia būna, jei gyvulys suserga.  „Deja, ne į visus klausimus gaunu atsakymus. Gal čia kaltas lietuvio požiūris į ožką, kurios jis nelaiko gyvuliu", - svarsto Remigijus.

Šiuo metu R. Urbio veislinės krypties mėsinių ožkų ūkyje yra 16 ožkavedžių, 3 ožiai, būrys kastratų bei prieauglis. Jaunikliai jau baigiami išparduodi - birželio viduryje buvo likę vos du ožiukai, taigi didžioji dalis ūkyje atvestų veislinių jauniklių auga pas kitus šeimininkus. Didžiausia paklausa yra ožkytėms - užsakymų joms R. Urbis turi į priekį. Veislei netinkamas ožkas ir kastratus ūkininkas rudenį parduos mėsai. Kiekiai kol kas nedideli, tai ir parduoti ožkieną problemų nėra.

Nors žmonėms yra draugiškos, tarpusavyje Boer ožkos gana aršiai kovoja. Varant jas į gardus reikia žinoti, kurios tarpusavyje gali sugyventi, o kurias būtina laikyti atskirai. Tarp ožkų yra stipri hierarchija - stipresnis gyvulys dažnai skriaus silpnesnį.

Ožkos mėgaujasi laisve

Tiems, kurie nori įsigyti ožką, neturėdami tikslo užsiimti veislininkyste, Remigijus pataria pirkti veislinį mėsinį ožį reproduktorių ir paprastą vietinę ožką - turėsi ir mėsos, ir pieno. Ožka duos pieno, prieauglis bus mėsai, o ir mišrūnų mėsa būna kokybiškesnė. Augintojas nelabai supranta, kodėl pirkėjai labiausiai nori veislinės ožkytės, kurią vėliau kergs su paprastu ožiu.

Pagrindinis ožkų maistas - natūraliai auganti žolė ir šienas. Papildomai joms perka traiškytų avižų, žirnių, miltų, sėlenų. Skaičiuojama, kad penkioms ožkoms reikia hektaro žemės, bet kadangi šioje vietoje žemė nederlinga, Remigijus joms skiria daugiau ploto.

Arklidėse telpa ir ožkos, ir žirgai

Ožkų tvartas kartu yra ir arklidės - vienoje pusėje žirgų gardai, kitoje - ožkų. Yra nuomonė, kad ožys arklidėje yra kaip sanitaras - jo skleidžiamas kvapas naikina arkliams pavojingas bakterijas ir virusus. Tačiau Remigijus nežino, ar tai tiesa, nes žemaitukai, pasak jo, ir šiaip atsparūs ligoms.

Tvartą-arklides pagal patvirtintą projektą Remigijus pasistatė kartu su viduriniuoju sūnumi Aleksu, kuris Danijoje studijuoja architektūrą. Sako, nesudėtinga buvo - tai karkasinis pastatas, iš vidaus ir išorės apkaltas medžiu. Pastatas kvėpuoja, yra ventiliuojamas, todėl jame nesijaučia kvapo, o temperatūra ir žiemą išlieka teigiama. „Žirgams tokios sąlygos labai tinkamos", - tikina R. Urbis.

Žiemą sauso ožkų mėšlo iš tvarto neišveža - jis savaime pasikreikia šienu, o susidaręs tvirtas sluoksnis suteikia daug šilumos. Tokiame tvarte ožkos sėkmingai atsiveda jauniklius, svarbiausia juos iškart nušluostyti sausai. Visada reikia stebėti, ar ožka priima jauniklį, ar jis bando žįsti. Dar po kiek laiko įsitikinus, kad jis tuštinasi, ūkininkas gali būti ramus, kad ožiukas sėkmingai užaugs.

Ožkavedė gali būti kergiama sulaukusi metų. Per metus ji ožkuojasi vieną kartą, atsiveda nuo vieno iki trijų jauniklių. Remigijus jau įsitikinęs, kad geriausiai auga vienas jauniklis.

Ateityje Remigijus žada bandą išplėsti iki 100 ožkavedžių. Tuomet ūkyje iš viso suktųsi apie 300 ožkų. „Noriu, kad mano gyvuliai augtų laisvai, turėtų daug erdvės. Tokiomis sąlygomis jie geriau auga. Jeigu pradėsi auginti daugiau ožkų tik dėl pinigų, nepaisydamas jų gerovės, kokybiškos bandos neturėsi. Todėl aš vadovaujuosi taisykle - geriau mažiau, bet kokybiškai. Žinau, kiek galiu auginti ožkų, kad nenukentėtų jų gerovė", - tvirtina ūkininkas.

Remigijaus tikslas - optimalus šeimos ūkis, kurį jiedu su žmona galėtų patys prižiūrėti, nes vyriausias sūnus Povilas, baigęs scenos meno studijas, apie ūkininkavimą nė negalvoja, Aleksas ateitį sieja su architektūra, tad nebent Monika, kuri šiemet baigė mokyklą ir rengiasi studijuoti veterinarinę mediciną LSMU Veterinarijos akademijoje, po studijų grįš pas tėvus ir savo mylimus augintinius. 

Valstybės pareigūnai į šią alternatyvią žemės ūkio šaką savo požiūrį išreiškė keistai: pieninių avių ir mėsinių ožkų augintojai pasirodė neverti paramos. Pagal susietosios paramos mokėjimo 2015-2020 m. taisykles išmokas gaus mėsinius galvijus, mėsines avis, pieninių veislių bulius ir pienines ožkas auginantys ūkininkai, o išmokos pagal specialiąją paramos schemą skirtos jautienos (mėsiniams galvijams) ir avienos (mėsinėms avims) sektoriams.

Tačiau Remigijus nenusimena dėl to: „Gyvulius auginu tikrai ne dėl išmokų". Gyvulininkystė, matyt, įaugusi į kraują - juk jo protėviai kuršiai daugiausia vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste.

MŪ inf.

Daugiau skaitykite žurnale ‚MANO ŪKIS" 2015/07