Kaunas. Žemės naudojimu rūpinamasi įvairiais lygmenimis. Kartu auga ir vartotojų dėmesys aukštesniems aplinkosaugos reikalavimams kiekvienoje maisto tiekimo grandinės stadijoje.

Tvaraus žemės naudojimo sąvoka integruota ir į įvairias politikos sritis, ES bendrąją žemės ūkio politiką, kurios tikslas – skatinti darnų ūkininkavimą ekonominiu, socialiniu ir aplinkosauginiu požiūriu.

Už žmonėms ir visai bioįvairovei palankų žemės ūkio vystymąsi turi būti atsakingi visi sistemos dalyviai: ūkininkai, perdirbėjai, prekybininkai, valdžios atstovai ir vartotojai.

Žemės ūkio poveikis aplinkai gali priklausyti nuo konkrečios šalies, vietovės, jos gamtinių sąlygų ir taikomų ūkininkavimo sistemų, ūkininkų sąmoningumo ir suinteresuotumo saugoti ar gerinti aplinkos būklę. Lietuvos ūkininkai nuolat pabrėžia, kad tausoja žemę ir nori ją išsaugoti savo vaikams.

Tvaraus žemės naudojimo samprata

VDU Žemės ūkio akademijos Taikomosios ekonomikos, finansų ir apskaitos katedros profesorė dr. Vlada Vitunskienė teigia, kad yra įvairių tvaraus žemės naudojimo sampratų ir jos visos apibūdina tokį žemės išteklių naudojimą, kai išlaikomas ekologinis vientisumas (t. y. gebėjimas išsaugoti ir palaikyti subalansuotas ir gebančias prisitaikyti ekosistemas) ir kartu tenkinami ekonominiai bei socialiniai poreikiai.

„Tvariu žemės naudojimu siekiama teisingo ir subalansuoto žemės (dirvožemio – kai kalbame apie žemdirbystę), vandens, biologinės įvairovės ir kitų aplinkos išteklių naudojimo įvairiems tarpusavyje konkuruojantiems tikslams (tokiems kaip maisto ir pluošto gamyba, gamtinio paveldo išsaugojimas, vandens išteklių saugojimas ir kokybės palaikymas, rekreacija ir kt.), kad būtų užtikrinti žmonių poreikiai dabar ir ateityje.

Tai dinamiška žemės naudojimo būdų įvairovė, kuria siekiama palaikyti aplinkos tvarumą, ekonominį gyvybingumą ir socialinį teisingumą, ypač tiems, kurie iš žemės pragyvena arba gyvena toje vietovėje. Pagal šį požiūrį pirmenybė teikiama ilgalaikiam žemės naudojimo efektyvumui, dirvožemio degradacijos išvengimui ar jos masto mažinimui ir skatinamas gamtos (tarp jų ir dirvožemio) atsinaujinimas, atkūrimas“, – teigia prof. V. Vitunskienė.

Jos nuomone, gamtos atkūrimas yra vienas iš kertinių žiedinės ekonomikos principų žemdirbystėje, turint omenyje, jog dabartinės žemės ūkio sistemos yra degeneracinės, naikinančios natūralias ekosistemas (tarp jų ir dirvožemio), kurios reikalingos, kad išgyventume šioje planetoje.

Atkuriamoji žemdirbystė

Prof. V. Vitunskienė pabrėžia, kad, siekiant tvaraus žemės naudojimo, vis daugiau dėmesio reikia skirti atkuriamosios žemdirbystės principų taikymui praktikoje.

Pagrindiniai atkuriamosios žemdirbystės principai

„Atkuriamojoje žemdirbystėje dėmesys sutelktas į dirvožemio sveikatos gerinimą, naudojant įvairias praktikas, kurios derinamos su natūraliomis ekosistemomis. O dabartinė ES žemės ūkio politika jų taikymą skatina per I ramsčio išmokas pagal ekoschemų priemones ir II ramsčio į aplinkosaugą nukreiptas priemones.

Sveikas dirvožemis atlieka daug funkcijų: maisto gamybą per natūralų ir tvarų dirvožemio derlingumą; filtro funkciją apsaugant gruntinį vandenį ir žemės ūkio produktus nuo per didelės taršos, nitratų ar kitų medžiagų koncentracijos; turi gerą granuliometrinę struktūrą ir taip reguliuoja drėgmės režimą bei vandens naudojimą; yra svarbus anglies rezervuaras ir kaupia anglį (CO₂) organiniuose dirvožemio elementuose; išlaiko turtingą biologinę įvairovę, kuri palaiko kitas paminėtas dirvožemio funkcijas“, – konstatuoja prof. V. Vitunskienė.

Tausojamąjį žemės dirbimą renkamės dažniau

Paklausta, kurioje srityje labiausiai per pastaruosius dešimtmečius pažengė Lietuvos ūkininkai, prof. V. Vitunskienė pasiremia statistiniais duomenimis, kurie rodo, kad didžiausia pažanga padaryta mažinant dirvožemio trikdymą pereinant prie neariminio tausojamojo žemės dirbimo. Tokiais būdais šalyje dirbamos žemės plotas padidėjo daugiau nei 3,5 karto, o jų dalis nuo bendro ariamosios žemės ploto padidėjo nuo 7 iki 23 proc. (2010–2020 m. duomenys).

„Šioje srityje labai didelė pažanga padaryta per pastaruosius porą metų, pradėjus taikyti ES BŽŪP išmokas pagal neariminės tausojamosios žemdirbystės technologijų ekoschemą. Vertinant deklaruotų plotų statistiką, 2024 m. neariminiu tausojamuoju būdu įdirbta iki 64 proc. ariamosios žemės plotų“, – vardija mokslininkė.

Kita didelės pažangos sritis, anot jos – didesnis nuolatinės žemės dangos plotas ir kartu sumažintas žemės trikdymas, taikant antsėlius ir tarpinius pasėlius. Per praėjusį dešimtmetį tarpinių pasėlių žiemą, įsėlių ir posėlių bendras plotas padidėjo beveik 4 kartus (nuo 1 iki beveik 4 proc. bendro ariamosios žemės ploto), o pradėjus įgyvendinti tarpinių pasėlių ariamojoje žemėje ekoschemą, ši dalis išaugo beveik iki 15 procentų.

„Ženkliu pasiekimu pasėlių įvairovės didinimo srityje galima laikyti per pastarąjį dešimtmetį 5 kartus išsiplėtusius azotą kaupiančių ankštinių augalų plotus (jų dalis išaugo nuo 2 iki 10 proc. bendrame pasėlių plote). Spartų šių dirvožemio sveikatą gerinančių pasėlių ploto augimą paskatino 2014–2022 m. mokėta ES BŽŪP žalinimo išmoka už azotą kaupiančius augalus ariamoje žemėje“, – teigia V. Vitunskienė.

Lietuva ES šalių kontekste

Trūksta naujų duomenų apie žemės dirbimo būdus ir žemės ūkio naudmenų dangas kitose ES šalyse (paskutiniai skelbti statistiniai duomenys 8 metų senumo).

„Kai kuriuos palyginamuosius vertinimus apie žemės naudojimo tvarumą galima padaryti pagal pastarųjų metų statistinius duomenis apie ekologinę žemdirbystę ir cheminių trąšų naudojimą. Pagal ekologinio ploto (bendrą sertifikuotą ir pereinamojo laikotarpio) dalį naudojamų žemės ūkio naudmenų plote Lietuva yra 17-oje vietoje (daugiau nei 9 proc. 2022 m.) ir žemiau ES vidurkio bei 2,7 karto atsilieka nuo lyderės Austrijos, 2,5 karto nuo antroje vietoje esančios Estijos. Pagal šių plotų augimą per dešimtmetį Lietuva (vidutiniškai po 5,6 proc. per metus) rikiuojasi ES šalių antrojo dešimtuko pabaigoje.

Pagal cheminių trąšų naudojimo intensyvumą 2022 m. (kg/ha) Lietuva buvo tarp septynių ekstensyviausiai (kitaip tariant tvariausiai) pasėlius tręšiančių azoto trąšomis ES šalių. Lietuvoje šių trąšų sunaudota (56 kg/ha), t. y. daugiau kaip 3 kartus mažiau nei lyderėse Airijoje ir Belgijoje bei 2,2 karto mažiau nei Čekijoje“, – duomenis pateikia profesorė.

Esame lyderiai pagal požeminio vandens kokybę

Lietuvos socialinių mokslų centro Ekonomikos ir kaimo vystymo instituto vyresnioji mokslo darbuotoja Aistė Galnaitytė, kartu su kolegomis dirbusi prie Strateginio plano, parengto 2022 m., aplinkosauginės situacijos vertinimo pateikia keletą aplinkosauginės dimensijos rodiklių, kurie gali rodyti stipriąsias ir taisytinas mūsų šalies sritis.

„Koncentruojamės į aplinkosauginę dimensiją (klimatas, dirvožemis ir biologinė įvairovė). Rinkdamiesi vertinimui rodiklius, atsižvelgėme į Europos Komisijos parengtą rekomendacinį rodiklių sąrašą.

Lygindami neėmėme visos ES, nes kai kurios valstybės toli, labai skiriasi mūsų ir jų klimato sąlygos ir kt. Buvome atsirinkę 10 kaimyninių šalių ir kartu žiūrėjome ES vidurkį“, – pabrėžia A. Galnaitytė.

Pagal dirvožemio eroziją, kuri gali būti sukelta vėjo arba vandens (Lietuvoje matuota vandens sukelta), Lietuva (2016 m.) atrodo neblogai, erozija mažesnė už ES vidurkį. Anot mokslo darbuotojos, labiau į Europos šiaurę dirvožemiai eroduoti mažiau, o štai pasukus į Lenkiją – daugiau, Vokietijoje – dar daugiau. Tiesa, lyginant dvejų metų Lietuvos duomenis, matyti, kad rodiklis šiek tiek padidėjo. 2014 m. Lietuvoje dirvožemio praradimo dėl vandens sukeltos erozijos tempas buvo 1,89 t/ha, o 2018 m. – 2,00 t/ha per metus. Vandens erozijos paveiktas plotas 2018 m. sudarė 12,4 proc. nuo deklaruotų žemės ūkio naudmenų ploto. 

Maisto medžiagų balansas. Remiantis 2015 m. duomenimis, Lietuvoje azoto balansas sudarė 25 kg/ha žemės ūkio naudmenų, ES vidurkis – 51 kg/ha. Tiesa, 2021 m. jo gerokai padaugėjo ir siekė 43 kg/ha. Fosforo ir Lietuvoje, ir Europos Sąjungoje – 1 kg/ha žemės ūkio naudmenų.

„Daugiausia azoto trąšų Lietuvoje patenka, kur geriausi dirvožemiai, nes ten daugiausia intensyvių ūkių“, – daro išvadą A. Galnaitytė.

Išmetamų amoniako teršalų kiekis 2019 m. rodo, kad Lietuvoje daugiausia amoniako išskirta naudojant mineralines trąšas – 33,9 proc., tręšiant laukus gyvulių mėšlu – 33,3 proc., tvarkant mėšlą – 27,6 proc. Bendra tendencija per ilgą laikotarpį yra mažėjanti.

Požeminio ir paviršinio vandens kokybė. 2015–2017 m. duomenys rodo, kad Lietuvoje paviršinio vandens kokybė prasta (blogiausias rodiklis tarp dešimties analizuotų kaimyninių ES valstybių): geros kokybės yra tik pusė vandenų, vidutinės kokybės – trečdalis, o prastos kokybės – 15 proc. (ES vidurkis – 11,4 proc.). Vis dėlto pas mus 100 proc. geros kokybės yra požeminiai vandenys. Tik Latvijoje požeminis vanduo taip pat 100 proc. geros kokybės. Požeminis blogiausias Danijoje ir Vokietijoje – 63 procentai. 

Organinė anglis. Dirvožemis prisideda prie klimato kaitos švelninimo kaupdamas organinę anglį. Organinės anglies kiekis žemės ūkio paskirties žemėje, remiantis 2018 m. duomenimis, Lietuvoje buvo vienas mažesnių – 23,8 g/kg, ES vidurkis – 24,2 g/kg, Estijoje – 36,5, Latvijoje – 30,6, Lenkijoje – 17,6 g/kg.

Žemdirbiai už tvarų žemės naudojimą

Pasėlių deklaravimo duomenys rodo labai išaugusį žemdirbių susidomėjimą tausojamojo žemės dirbimo ir nuolatinės dirvožemio dangos praktikomis.

„Jas taikyti skatina nauda, gaunama pagal BŽŪP priemones (ES politiniai sprendimai), tačiau taip pat ir nauda, gauta sumažėjus techninių išteklių sąnaudoms (kuro, darbo, cheminių trąšų ir kt.). Tai rodo 2022–2023 m. mineralinių trąšų sunaudojimo ir žemės ūkio augalų derlingumo pokyčiai.

Dėl trąšų kainų šuolio ženkliai sumažėjus jų sąnaudoms į hektarą, pvz., žieminiams javams – 28–32 proc., vasariniams javams – 45–48 proc., cukriniams runkeliams 14–28 proc., šių augalų derlingumas ne sumažėjo, o priešingai – per tą patį laiką padidėjo atitinkamai 4, 5 ir 28 procentus.

Ūkininkaujantiems nuosavoje žemėje rūpi auganti dirvožemio degradacijos rizika, kurią kelia tradiciniai pramoniniai žemės dirbimo ir tręšimo būdai“, – apibendrina prof. Vlada Vitunskienė. 

Terminas „tvarus vystymasis“ (sustainable development) pirmą kartą apibrėžtas 1987 m. Jungtinių Tautų Organizacijos 42-ojoje asamblėjos sesijoje. Joje buvo suformuluota tvaraus vystymosi koncepcija.