Kaunas. Vis daugiau diskutuojama apie ūkių investicijų būtinybę ir tvarumo priemonių plėtrą, o paramos sistema tampa svarbia priemone šiems tikslams pasiekti.

Apie tai, ar paramos priemonės investicijoms ekonomiškai efektyvios, kodėl svarbu investuoti į tvarumą, kaip investicijos veikia skirtingų ūkių konkurencingumą ir ar jos gali padidinti rizikų tikimybę, kalbamės su VDU Žemės ūkio akademijos Verslo ir kaimo plėtros vadybos katedros lektoriumi Rolandu RAKŠČIU.

Kaip vertinate dabartinį ūkininkams skiriamos paramos modelį – jis labiau skatina ar slopina investicijas? 

Tikriausiai reikėtų kalbėti ne apie paramos modelį, o apie tai, kiek konkrečios priemonės prisideda prie investicijų skatinimo.

Kalbant apie paramos modelį, finansinės paramos priemones galima sugrupuoti į dvi grupes: į mokėjimus už pasėlius, laikomus gyvulius, kitaip tariant – už vykdomą veiklą, taip pat į investicines priemones, kurios skirtos investicijoms skatinti. Visos paramos priemonės gali skatinti investicijas, tačiau antrosios grupės priemonės būtent tam ir skirtos.

Šiuo metu turime tokias priemones: investicijų į žemės ūkio valdas, smulkių ir vidutinių ūkių plėtros, labai smulkių ūkių plėtros, jaunųjų ūkininkų įsikūrimo, investicijų į bioekonomikos verslus, skirtų žemės ūkio produkcijai perdirbti, diegiant beatliekę gamybą, energiškai efektyvių ir klimatui palankių investicijų, skatinant taikyti tiesioginę sėją žemės ūkio gamyboje, ir kitas į perdirbimą ar žuvininkystę orientuotas bei vietos veiklos grupėse įgyvendinamas priemones.

Bendrąja prasme visos jos skatina investicijas, tačiau reikia pastebėti tai, kad nors smulkiems ūkiams sukurtos atskiros priemonės, didžiausios paramos sumos skiriamos didiesiems.

Tikriausiai galima sutikti, kad didžioji dalis stambių augalininkystės ūkių yra gana modernizuoti ir ne kartą naudojosi parama. Tik klausimas – kiek investicinė parama sukurs papildomos vertės investuojant į jau efektyvų ūkį ir kiek į mažesnį ar, dar geriau, į mažesnių ūkių bendradarbiavimą (kooperaciją)? 

Iš kitos pusės, turime situaciją, kai paramos pareiškėjų pastaruoju metu yra gerokai daugiau, nei skirtų pinigų. Manau, stambieji ūkiai investuoja ir be paramos. Tad viešųjų lėšų efektyvumas šiuo atveju kvestionuotinas.

Taigi apibendrinant, taip – paramos priemonės skatina investicijas, tačiau nemanau, kad ekonomine prasme jų pasiskirstymas yra efektyvus.

Atskirų veiklų prioretizavimas ne sprendžia, o sukuria problemas. Tam, kad surinktų daugiau balų ir gautų paramą, ūkiai įsipareigoja vykdyti veiklas, net jei jos nėra ekonomiškai pagrįstos.

Didesnį dėmesį reikėtų skirti bioekonomikos verslų plėtrai, taip pat didesniam bendradarbiavimui tarp verslo ir mokslo skatinti.

Kodėl svarbu, kad investicijos būtų tvarios?

Dažnai pamirštama, kad tvarumas matuojamas ne tik atitiktimi aplinkosaugos reikalavimams. Taip, šiuo metu visos šios investicinės priemonės turi prioritetus didinti ūkių tvarumą.

Paramą gauti siekiantys ūkininkai turi įsipareigoti atitikti aplinkosaugos reikalavimus ir dalyvauti įvairiose aplinkosauginėse priemonėse, tarkime, ekologinės sistemos gamybinėje veikloje, investuoti į pažangias ir inovatyvias technologijas, mažinančias šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) emisijas, dalyvauti kompleksinės ekologinės sistemos negamybinėse priemonėse ir pan. Vis dėlto, vertinant priemonių poveikį visiems ūkiams, tikėtina, kad jie toliau stambės ir, be abejo, taps efektyvesni. Tai veda prie mažesnių ūkių užsidarymo. Be to, dėl to susiduriama su socialinėmis, užimtumo problemomis kaimo vietovėse. Tiesa, derlingose intensyvios augalininkystės rajonuose ši problema nėra tiek aktuali, nes mažų ūkių ten ne tiek daug ir liko. 

Investicijos turi būti tvarios ne tik pagal aplinkosauginius kriterijus. Kodėl aplinkosauga svarbi, tikriausiai nereikia aiškinti, tačiau jei ūkis nebus ekonomiškai tvarus, jis nebus pajėgus įgyvendinti ir laikytis aukštesnių aplinkosaugos reikalavimų.

Kaip manote, ar tvarios investicijos ūkininkams būtų įmanomos be paramos? T. y. ar jie turi realų finansinį pajėgumą patys imtis tvarių sprendimų?

Reikia atminti, kad daugeliu atvejų aplinkosaugos tvarumas kainuoja, t. y. ne visada tokios investicijos ekonomiškai pagrįstos. Jei yra viešasis interesas skatinti tokias investicijas, vadinasi, jos privalo būti remiamos.

Jei tokios investicijos taip pat nekuria ūkiui finansinės naudos, jos turi būti remiamos nepriklausomai nuo to, pajėgus ūkis jas diegti ar ne.

Kiek tokios investicijos prisideda prie ūkių konkurencingumo? 

Bendrąja prasme prisideda, nes kaskart turime vis griežtesnius aplinkosauginius reikalavimus. Jei jų ūkiai nesugebės įvykdyti, bus priversti pasitraukti.

Jei tos taisyklės galiotų visiems ūkiams, kurie konkuruoja toje pačioje rinkoje, tada galima sakyti, kad tokios investicijos į aplinkosaugą didina ūkių konkurencingumą. Vis dėlto, jei, tarkime, kokiu nors laikotarpiu jos galiotų Lietuvos ūkininkams, bet negaliotų Lenkijos, Kanados ar Naujosios Zelandijos ūkiams, tada, be abejo, Lietuvos žemės ūkio sektorius būtų mažiau konkurencingas.

O ar įmanoma ūkyje pasiekti tvarumą be didelių investicijų?

Ką reiškia didelių? Ne visos priemonės yra brangios. Įdiegti neariminę technologiją net ir didesniam ūkiui gali būti brangu, nes sėjamoji su tinkamu ją traukti traktoriumi kainuoja 300–500 tūkst., priklausomai nuo naujumo, pločio, gamintojo.

Tvarumas turi daug komponentų – vieni lengviau, kiti sunkiau įdiegiami, tad negalima vienareikšmiškai atsakyti, įmanoma ar ne ūkyje pasiekti tvarumą be didelių investicijų.

Jūsų vertinimu, kokios yra dažniausios klaidos ar rizikos, su kuriomis susiduria ūkiai, bandydami investuoti į tvarumą?

Ūkiai pirmiausia investuoja į efektyvesnę gamybą ir siekia geresnių ekonominių rezultatų. Į tvarumą jie investuoja tik todėl, kad yra reikalavimai, kuriuos reikia vykdyti, arba įsigyjamos priemonės ne tik gerina ūkių finansinius rezultatus, bet ir prisideda prie kitų tvarumo komponentų: aplinkosaugos, socialinės atsakomybės.

Aišku, tai nereiškia, kad ūkiams nesvarbūs aplinkosaugos klausimai, tačiau jų konkurencingumas priklauso ne nuo aplinkosauginių ar socialinių iniciatyvų, o nuo to, kaip pigiai geba užauginti produkciją. 

Ar galima teigti, kad ūkiai, daugiau investuojantys į tvarumą ir inovacijas, gali susidurti su didesne bankroto rizika?

Be abejo. Bet kokios santykinai didelės investicijos, ypač tos, kurių ekonominė grąža abejotina ar ilgiau užtrunka, yra rizikingesnės. Bankrotas irgi galimas, ypač jei tos investicijos didesne dalimi finansuotos iš paskolų lėšų.

Aplinkosauginį tvarumą didinančios investicijos dažnai turi ilgesnę atsipirkimo trukmę arba apskritai neteikia ekonominės naudos ūkiui. Todėl valstybės parama tokioms investicijoms yra logiška.

Kodėl ilga atsipirkimo trukmė didina riziką? Todėl, kad kuo ilgesnis laikotarpis, tuo sunkiau nuspėti aplinkos pokyčius. Ar galima pasakyti, kas bus po 5 ar 10 metų? Galbūt pasikeis ekonominė ar aplinkosauginė politika ir tie ūkiai, kurie šiandien investuoja į aplinkosaugą, bus mažau efektyvūs, palyginti su tais, kurie tai darė minimaliai.

Ar tiesa, kad mažiems ūkiams su investicijomis ir tvarumu sekasi sunkiau?

Stambesni, ekonomiškai efektyvesni ūkiai patys diegia technologijas, kurios gali būti naudingos tiek aplinkosaugine, tiek ekonomine prasme, pavyzdžiui, perka tiesioginės sėjos sėjamąsias, taiko neariminę technologiją.

O štai mažesniems ūkiams šios technologijos nepasiekiamos. Kai kuriais atvejais tokiems ūkiams reikalinga ir didesnė konsultacinė pagalba. Juk, norint efektyviai diegti tvarumo priemones, reikia ne vien daugiau pinigų, bet ir daugiau žinių.