Vilkaviškis, liepos 27 d. Atrodė, kad linai jau visai išnyko iš Lietuvos kraštovaizdžio, bet, pasirodo, Suvalkijoje vienur kitur dar mėlynuoja šių tradicinių augalų akelės. Klausučių seniūnijoje Kęstutis Nikliauza jau ketvirtą liepą augina apie tris hektarus linų, iš kurių rudenį spaudžia populiarųjį sėmeninį aliejų.

„Pirmais metais buvau pasėjęs pluoštinių linų. Sėklų pirkau vaistinėje, - apie linininkystės pradžią pasakoja K. Nikliauza. - Labai vargau nuimdamas. Grūdų kombainu juos nukulti buvo neįmanoma - vėlėsi. Pasiskolinau iš vieno šakiečio rovimo mašiną, tai iš kelių hektarų ploto vos 12 maišų prikūliau, nes tokia technika neskirta sėklų derliui saugoti.

Kitąmet Kęstutis jau pasėjo aliejinių linų. Ir dabar iš vieno hektaro su grūdų kombainu jis prikulia po 2 tonas sėmenų. Sėklas veža į spaudyklą Šakiuose. Iš maišo sėmenų išeina apie 10-12 litrų aliejaus. Vis dėlto, pasak Kęstučio, jis norėtų savuosius linus vėl maišyti su pluoštinių linų sėklomis. Mat pastarosios suteikia aliejui geresnį skonį.
Tačiau sėmeniniai linai nėra tokie reiklūs agrotechnikai ir tręšimui kaip pluoštiniai. Linams reikia švarių, nepiktžolėtų ir derlingų dirvų. Jie paprastai sėjami po žieminių javų, bet ekologiniuose ūkiuose galima būtų juos sėti ir po daugiamečių žolių, kurių plotai neužteršti piktžolėmis - usnimis, dirvinėmis pienėmis ar varpučiais.

Linų nerekomenduojama sėti labai anksti, nes tuomet iškyla problemų naikinant piktžoles. Kuo vėlyvesnė sėja, tuo daugiau piktžolių galima sunaikinti dar iki sėjos įdirbant dirvą. Tačiau labai suvėlinus sėją (pasėjus linus po birželio 15 dienos), linų sėklų derlius sumažėja net 54 proc.

Linus valo rankiniu būdu

 Sėmeniniai linai pjaunami ir kuliami javų kombainu. Derlius nuimamas vadinamosios „rudosios" brandos, kai galvenos paruduoja ir sėklos jose ima barškėti, tačiau linų stiebai dar būna palyginti drėgni ir pjaunant dažnai vyniojasi ant kombaino pjaunamosios sraigės, lenktuvų bei kitų besisukančių darbinių dalių. Kombainas mažiau užsikemša pjaunant linus aukštai, t. y. nupjaunant tik galvenas, bet tokiu atveju gali būti sudėtinga kokybiškai užarti likusią aukštą ražieną, ypač auginant aukštaūgių veislių sėmeninius linus.

Kadangi sėmeniniai linai pjaunami palyginti vėlai - rugsėjį, o kartais netgi spalį, būtina sulaukti sausos, saulėtos dienos ir pjauti juos tik po vidudienio, kai augalai pakankamai sausi. Tada linų stiebai mažiau vyniojasi ant kombaino besisukančių dalių. Tinkamai sureguliavus kombaino valomąją, sėmenų švarumas būna 95-98 procentų.

 K. Nikliauza linus valo pats, rankiniu būdu - sijoja per rėtį. Tad, galima sakyti, kad kiekvienas lino grūdas pereina per jo rankas. „Kai sakau žmonėms, kad čia mano linų produktas, tai jie iš manęs juokiasi, sako, kad šiais laikais linų niekas neaugina. O aš auginu. Nusprendžiau, jog būsiu tikras lietuvis. Tegul atvažiuoja pažiūrėti, kaip gražiai žydi. Tiesa, jie žydi labai trumpai", - šypsojosi vyras.

MŪ inf.