Joniškietis Vytautas Miliškevičius tiesiogine sėja susidomėjo prieš kelerius metus. Savo valdose ėmėsi įvairiausių bandymų, o jų eiga ir rezultatais, praktine patirtimi pradėjo dalytis jutubo platformoje ir netikėtai išgarsėjo.

Kirnaičiuose gyvenančių Vytauto ir Eugenijos Miliškevičių šeimos ūkį sudaro 150 hektarų. Ūkininkauja kartu su sūnumi Egidijumi, kuriam perleido dalį ūkio – 50 hektarų.

Miliškevičiai ūkininkauti pradėjo 1993-iaisiais, iširus žemės ūkio bendrovei. Nuosavos žemės neturėjo, išsinuomojo 50 hektarų.

Jaunam specialistui teko mažai pajų, tad ir technikos bei gyvulių iš bendrovės gavo ne kaži ką, bet kitos veiklos, be ūkininkavimo, nesimatė. Todėl pradžia buvo sunki. Šeima prisimena, kad, užauginę ir pardavę gyvulius, visas pajamas investuodavo į žemę ir į techniką.

Svarbiausia – sėjamoji

Vytautas pasakoja, kad tiesioginės sėjos sėjamosios ganėtinai brangios, o jo ūkis nedidelis, todėl teko ieškoti ekonomiško varianto – pasirinko „Gaspardo“ sėjamąją.

„Šioje technologijoje viskas sueina į sėjamąją, nes kitų žemės dirbimo padargų nebereikia. Žinoma, tenka naudoti purkštuvą, trąšų barstyklę“, – pasakoja ūkininkas. 

Pirmasis tiesioginės sėjos laukas buvo pupų – dar 2018 m. pavasarį ūkininkas jas pasėjo į tarpinius augalus. Rudenį pasėjo garstyčių su ridikais, paliko juos per žiemą, o pavasarį planavo dirvą įdirbti skutikliu ir pasėti pupų arba žirnių. Tačiau susidomėjęs tiesiogine sėja nutarė pupas sėti tiesiogiai su įprasta sėjamąja, tik neįdirbant žemės.

Pagavo azartas filmuoti

Gavus demonstracinę sėjamąją, sako ūkininkas, jį pagavo azartas filmuoti mašinos darbą. „Nufilmavau kartą, kitą... Įkėliau į jutubą. Tai užkabino. Pradėjau daugiau tokių filmukų kelti. Žiūriu, kad jie sulaukia susidomėjimo, komentarų.

Tiesa, buvo ir pašaipų, bet pritarimo sulaukiau daugiau. Ypač jaunimas susidomėjo. Pagalvojau, jeigu toks dėmesys, kodėl to nepropaguoti. Pradėjau kurti“, – pasakoja ūkininkas.

Dabar jutube Vytautas jau turi kelis tūkstančius sekėjų. Jis pastebi, kad buvo vienas pirmųjų šalies ūkininkų, pradėjęs filmuoti žemės ūkio darbus ir kelti įrašus į socialinius tinklus.

Derlius nesumažėjo

Kaip ir daugelis aplinkinių ūkininkų, Miliškevičiai augina tradicinius augalus: kviečius, rapsus, miežius, pupas, žirnius, tarpinius pasėlius. Pavyksta gauti neblogą derlių. Rekordinis kviečių derlius siekė 10 t iš hektaro. O vidutiniškai kuliama 7–8 ­t­/­ha, tiek, kiek ir kiti aplinkiniai ūkiai.

Rapsų nukuliama 4–4,5 t/ha. Tik pernai dėl sausros jų užaugo mažiau. Pupų pernai gauta 3,5 t/ha užskaitomo svorio, o 2020 m. jų derlius siekė net 6,5 t/ha.

Ūkininkas planuoja auginti kartu ir dvi skirtingas kultūras. Pavasarį bandys į pupas įmaišyti avižų arba vikių. Skirtingi augalai būtų sėjami į kas antrą eilutę.

Ir pigiau, ir žemei geriau

Vytautas pabrėžia, kad per trejus metus tiesioginės sėjos dirva dar nėra visai subrendusi, kokia būna taikant šią technologiją ilgą laiką. Tačiau kasmet žemė keičiasi: kinta struktūra, drėgmės absorbcija.

„Pavyzdžiui, pavasarį kitur dar drėgna, aplinkiniai ūkininkai dar negali įvažiuoti į laukus, o aš galiu“, – pastebi Vytautas. Pasak jo, įprastai reikia 10 metų, kol dirva tampa tokia puri, kaip mielinė bandelė – paspaudi, o jos forma vėl grįžta į pradinę būklę. 

„Visi bijo, kad neariamos dirvos taps labai kietos. Tačiau taip neatsitinka, nes žemę supurena augalų šaknys. Neariant susidaro natūralus žemės sluoksnis, kaip gamtoje, nes jis nėra maišomas. Visa dirvos fauna (sliekai ir kt.) iš apatinių sluoksnių ateina maitintis į paviršių“, – pasakoja Vytautas. 

Perėjimas prie tiesioginės sėjos technologijos, pasak ūkininko, yra lazda su dviem galais. Sėjamoji gal kiek ir brangesnė, bet pati technologija leidžia sutaupyti daug lėšų. Derlius, pradėjus kitaip įdirbti žemę, beveik nesumažėja. Svarbiausia, kad tausojamas dirvožemis.

Išsamiai skaitykite straipsnyje „Tiesioginės sėjos entuziastas dosniai dalijasi patirtimi“ kovo mėn. žurnale „Mano ūkis“