Šilutė. Sėkmingai šeimos pieno ūkyje besidarbuojančius Viliją ir Robertą Peteraičius galima priskirti ištvermingiausiųjų kategorijai. Į klausimą, kas labiausiai lėmė pienininkystėje, kuria paprastai daugelis tik skundžiasi, R. Peteraitis nedvejodamas atsako: „Darbas."

Ištvermingumo ir darbštumo dėka net sunkiausiu metu Katyčių miestelio ūkininkų šeima ne tik išsilaikė, bet ir pelnė „Metų ūkis 2016" apdovanojimus.

Katyčių miestelio ūkininkai Vilija ir Robertas Peteraičiai

Svarbiausia - nebijoti darbo

Pasak R. Peteraičio, tuomet, kai pieno supirkimo kainos buvo žemiausios, teko pasispausti, atsisakyti investicijų į ūkį. „Tačiau galima sakyti, kad tai tik teorija - visiškai atsisakyti investicijų vis tiek negali. Juk tai tą, tai aną tenka atnaujinti ar įsigyti. Tikrai nesinori šiais laikais sena technika ir įranga dirbti. Tuo labiau, kad ir sūnus Rokas žemės ūkio ėmėsi. Juk kita karta, kitas ūkininkavimo būdas. Jauni žmonės tikrai nebenori atgyvenusiais padargais dirbti", - svarsto pašnekovas.

R. Peteraičio fermose šiuo metu 50 melžiamų karvių, apie 20 galvų - prieauglis. O prasidėjo viskas nuo poros karvyčių, kurias 22 metų būdamas Robertas su žmona įsigijo. Mat abiejų tėvams po plotelį žemės atsiėmus, mintis savaime apie ūkininkavimą atėjo. Tuo labiau, kad ir specialybės abiejų su žmona su žemdirbyste bei žemės ūkio technika susiję. Robertas - mechaniko specialybę įgijo, o žmona Vilija sodininkė-daržininkė. Sako, kad ūkyje abiejų žinios praverčia.

Vadovavosi sveika nuovoka

Oficialiai 1999 metais ūkį įregistravęs R. Peteraitis visą laiką didino galvijų skaičių. Tačiau dabar, pasak jo, pasiektas maksimalus galvijų skaičius. Mat jų yra būtent tiek, kiek telpa turimose fermose ir kiek šeima gali išlaikyti savo jėgomis, nesamdydami darbininkų. Anot pašnekovo, ši sąlyga itin svarbi buvo sunkiausiu pienininkams laikotarpiu.

Ar, kuomet kiti karvių bandas masiškai pardavinėjo, nekilo minčių apie pieno ūkio atsisakyti? Ūkininkas sako, kad, jei ir būta tokių pasvarstymų, nulėmė sveika nuovoka. Neišardysi visko per vieną dieną, neišparduosi karvių.

„Juk pieno ūkis ne per vieną dieną sukuriamas - kiek pastangų ir lėšų reikėjo įdėti, kol modernią techniką, įrangą susipirkom. Viskas pienininkystei pritaikyta, įgūdžių per kelis dešimtmečius įgyta. Be to, apie augalininkytę svarstyti mūsų žemėse net neverta - derlingumas neleidžia: našumas nuo 20 iki 43 balų. Žolę kai gerai patręši, dar užauga", - pasakoja R. Peteraitis. Gyvulius laikydamas ūkininkas ir savomis trąšomis iš dalies apsirūpina - turi apie 700 kub. m srutų talpyklą.

Ir europine parama naudodamasis, ir savomis lėšomis ūkį visus ūkininkavimo metus tik modernizavo. Ir melžimo įrangą, ir pašarų ruošimo techniką įsigijo. Be to, dar ir naują fermą savomis lėšomis pasistatė.

Šiuo metu šalto tipo fermos jau nebe naujiena ir mūsų klimato sąlygomis. Tačiau tuomet, kai projektuoti statinį pradėjo, prieš gerą dešimtmetį, tai buvo tikrai naujovė. Prisipažįsta, kad daug kas atkalbinėjo, patarė nerizikuoti, o ir pačiam nedrąsu buvo.

„Visgi pasistačiau ne visai šalto tipo - pavadinčiau gal pusiau, nes sienos iš blokelių. Jau trečią sezoną galvijai žiemoja ir galiu tvirtinti, kad pasiteisino. Gyvuliukai toje fermoje laisvai vaikšto, nerišami, netveriami", - džiaugiasi žmogus.

Ūkis - šeimos kooperacija

Vis tik šeima ryžosi išbandyti ir kitą gyvulinkystės šaką. 25 metų sūnus taip pat yra registravęs ūkį - laiko apie 30 mėsinių galvijų. „Vienu metu Vyriausybė labai gražiai mėsinės gyvulinkystės ateitį piešė. Daug ūkininkų susigundė. Na, bet ir čia nėra stebuklų. Šiuo metu mėsos kainos kainos visai kritusios - po 1,20-1,30 euro už kilogramą gyvo svorio mokama. Sunku net ūkį išlaikyti", - pasakoja pašnekovas.

Tačiau džiaugiasi, kad drauge visai šeimai ūkio darbuose ir rūpesčiuose susikooperavus, technika ir ganyklomis dalijantis ir darbininkų nesamdant, ne tik išsilaikyti, bet ir ūkį modernizuoti pavyksta.

Prošvaistės jau matyti

Pastaruoju metu, pasak R. Peteraičio, pienininkystei jau šiokios tokios prošvaistės matyti ir norisi tikėti, kad sunkiausi laikai liko už nugaros.

Vidutiniškai per dieną R. Peteraitis supirkėjams pristato apie 1 toną pieno. „Supirkimo kainos vienu kitu centu kyla. Bent jau ne nuostolin dirbam. Tačiau dar nežinios dėl ūkininko ateities atsikratyti niekaip neišeina. Ir tai labiausiai dėl valstybės politikos ūkininkų atžvilgiu. Kad ir pieno kainos: nustatyta bazinė kaina, tai supirkėjai ja ir vadovaujasi. Sutartyse ji ir nurodoma. Kainas jei ir kelia, tai visokių priedų sąskaita. O tie priedai, tai žinot... Jie bet kada ir pradingti gali", - svarsto ūkininkas.

Taigi, toks supirkėjų kainos, galima teigti, sava nuožiūra nustatinėjimas, esant Vyriausybės nurodytai pieno supirkimo bazinei kainai, ūkininkui gerokai suriša rankas planuojant savo ūkio ateitį. „Gyvename nežinioje ir nedrąsu kažką planuoti", - tvirtina pašnekovas.

Tuo labiau, kad investicijų nuolat reikia net ir europine parama naudojantis. „Kad paramą gautum, pirmiausia turi tą techniką ar įrangą įsigyti už savo pinigus. Vargu, ar atsiras toks ūkininkas, kuris savų lėšų rimtesniam pirkiniui turi. Mūsų ūkyje tai tikrai nebūna taip, nes viską, ką uždirbam, nuolat investuojam. Tai ir turi dar bankų paslaugomis naudotis ir jiems duoklę atiduoti", - guodžiasi R. Peteraitis.

Dalybos - ne žemdirbio naudai

Tačiau didžiausią neteisybę R. Peteraitis įžiūri tame, kad labai jau nelygios dalybos išeina, kuomet galutinę pieno produkto kainą paskirstai tarp ūkininko, supirkėjo ir prekybininko.

„Ūkininkui apie 15-17 procentų lieka. O liūto kąsnis atitenka supirkėjams ir prekybininkams. Kitose šalyse, kiek žinau, bent jau trečdalis žemdirbio kišenėj lieka", - teigia vyriškis.

Taip pat neretai papiktina jį ir tai, kad ūkininkui kaltė vis suverčiama ir šoktelėjus pieno produkcijos kainoms. „Perdirbėjai vis teisinasi, kad žaliavos kaina pakilo ir jie dirbti nuostolingai negali. Taip tarsi supriešinamas vartotojas su žemdirbiais. Taip išeitų, jog mes turėtume sau ir toliau už minimumą ar išvis nuostolin darbuotis", - mintimis dalijasi R. Peteraitis.

MŪ inf.