Joniškio r. Lietuvoje populiarėja šermukšniai – vaisiniai, vaistiniai, medingi ir dekoratyvūs augalai. Dauguma ūkininkų veisia paprastojo šermukšnio plantacijas, tačiau joniškiečiai sodininkai Rūta ir Rimantas Stankūnai augina saldžiavaisius sodinius ir dekoratyvinius šermukšnius, pasižyminčius vertingomis vaisių ir lapų savybėmis, savo įkurtame „RS medelyne“ daugina jų sodinukus.

Miškuose ar pakelėse akį traukia paprastojo šermukšnio oranžiniai raudonų vaisių kekės. O sodininkų R. ir R. Stankūnų iš Linkaičių šermukšnyne jau ilgiau nei 20 metų vyrauja kiek neįprastos jų obuoliukų spalvos: nuo baltų, geltonų, rausvų, rožinių, purpurinių iki beveik juodų. Jų skonis irgi labai įvairus: vieni saldūs, kiti rūgštūs ar kartūs, skirtinga ir cheminė sudėtis. Šermukšnių vaisių dydis ir forma įvairuoja nuo visai smulkių iki stambių, nuo apvalių iki pailgų.

Erškėtinių (Rosaceae) šeimai priklausančių šermukšnių gentyje žinoma apie 90 rūšių ir formų. Jų paplitimo arealas apima Europą, Mažąją Aziją, Šiaurės Afriką, Sibirą.

Lietuvoje dekoratyviniuose želdynuose šermukšnių rūšys paplito XIX a. pradžioje, o sodinių šermukšnių veislės ir formos pradėjo plisti XX a.

Žiedai išskiria daug nektaro, todėl šermukšniai mėgiami ir bitininkų. Šermukšnių vaisiai savo sandara primena obuolius, perpjovus pusiau, sėklos būna išsidėsčiusios ratuku, kaip obuoliuose.

Stankūnų sukauptoje šermukšnių kolekcijoje – per 60 vertingų rūšių, formų ir veislių, vienos jų skirtos grožiui, kitos – skoniui. Daugiausia jų atkeliavę iš Vokietijos, Škotijos, Čekijos, Rusijos. Per daugelį metų sodininkai atsirinko tinkamiausias Lietuvos klimatui, ištvermingas žiemą ir atsparias kenkėjams bei ligoms veisles.

Kaukazinis šermukšnis

Saldžiavaisių šermukšnių veislės

Pasak R. Stankūno, pastaruoju metu selekcininkai sukūrė nemažai šermukšnių veislių ir atrinko formų, kurios neturi jų vaisiams būdingo kartumo, galima vartoti šviežius obuoliukus, papildomai jų neapdorojant, visa ši grupė vadinama saldžiavaisiais šermukšniais.

„Vien tik sodinių saldžiavaisių šermukšnių veislių mūsų kolekcijoje per 30 skirtingų, pasižyminčių nekarčiais, skaniais, saldžiarūgščiais ar kiek saldokais, įvairių spalvų obuoliukais“, – pasakoja sodininkas.

Pavyzdžiui, veislė Sorbinka išsiskiria itin stambiais (2–2,4 g), gelsvai raudonais, švelnaus skonio obuoliukais. Alaja krūpnaja išaugina didelius (1,7–2,5 g), truputį karstelėjusius, oranžiškai raudonus vaisius, kuriuos galima išlaikyti iki vasario mėnesio. Krasnaja krupnoplodnaja sunokina saldžiarūgščius (1,2–1,3 cm skersmens), sultingus vaisius.

Oranžiniuose, saldžiarūgščiuose Konzentra veislės vaisiuose randama iki 80 mg% vitamino C, jie vieni tinkamiausių užpiltinių gamybai ir kitokiam perdirbimui.

Saldžiavaisių šermukšnių hibridai

R. Stankūnas atkreipia dėmesį, kad šiuo metu populiarėja ir saldžiavaisių šermukšnių hibridai, kurių gausu ir jų šeimos sode. Hibridai sukurti vadinamos tolimosios hibridizacijos būdu, sukryžminus skirtingų rūšių ir net genčių augalus.

Mat obelinių (Maloideae) pošeimiui priklauso šios giminingos šermukšniams gentys: aronija, obelis, kriaušė, kaulenis, cidonija, svarainis, gudobelė, šliandra ir medlieva.Taigi, hibridinių šermukšnių obuoliukai yra unikalaus skonio, su būdingomis minėtų vaisių skonio savybėmis ir aromatu.

Pavyzdžiui, Mičiurinskaja desertnaja – veislės Likiornaja ir baltažiedės šliandros (Mespilus germanica) hibridas: vaisiai tamsiai raudoni, labai gero skonio.

Šermukšnis Granatnaja

Granatnaja – paprastojo šermukšnio (Sorbus aucuparia) ir gudobelės (Crataegus L.) hibridas: vaisiai raudonai violetinės spalvos, 1,3–1,8 g, saldžiai rūgštūs.

Likiornaja – paprastojo šermukšnio ir juodavaisės aronijos (Aronia melanocarpa) saldžiais vaisiais hibridas. Titan‚ Burka, Rubinovaja ir kt. – taip pat hibridinės veislės.

Šermukšnis Likiornaja

Dekoratyvieji šermukšniai

Pasak augintojo, dekoratyvieji šermukšniai mėgstami želdynuose, o jų vaisiai dėl savo sudėties taip pat vertingi. Akį traukia žalsvai sudėtiniais, geltonais lapais Rosina variegata. Paprastų lapų rūbu puošiasi kaukazinis šermukšnis, kurio vaisiai desertinio skonio. Japoninis šermukšnis (Sorbus commixta) Dodong stebina didelėmis oranžinių vaisių kekėmis ir pikantišku poskoniu.

Šermukšnis Kirster Pink

Sorbus arnoldiana Red Tip vaisiai šviesiai rožiniai, Kirster Pink – dar ryškesniais rožiniais vaisiais, o White Swan – baltais obuoliukais.

Be spalvingų vaisių, dekoratyviems šermukšnių medžiams puošnumo suteikia skirtingos formos laja ir rudenį ryškiai rausvais atspalviais nusispalvinantys lapai, kaip ir visų kitų šermukšnių.

Šermukšnis White Swan

Vaisių sezonas

Pasak R. Stankūno, sodinių šermukšnių vaisiai sunoksta rugpjūčio pabaigoje–spalio mėnesiais ir skinami prieš šalnas, kad liktų daugiau vitaminų ir kitų vertingų medžiagų. Nereikėtų laukti labai stiprių šalčių, nes lietingais metais obuoliukai savyje sukaupia daug sulčių ir po stiprių šalčių atšilę pajuosta.

Priklausomai nuo veislės ir metų oro sąlygų, nuo vieno vaismedžio galima priskinti iki 20–120 kg vaisių. Greitam vartojimui ir perdirbimui obuoliukai skinami be kotelių, o laikymui ar džiovinimui – kekės su vaiskočiais.

Sodininkas su šeima gana nemažai šviežių vaisių parduoda sodininkų mugėse, dalį jų perdirba: spaudžia sultis, džiovina, šaldo, verda uogienes (1 kg obuoliukų/600 g cukraus), džemus, gamina saldainius. Beje, daug šių vaisių sunaudoja vyno gamintojai.

Kadangi šermukšnių obuoliukams perdirbti reikia daug rankų darbo, dalį jų joniškiečiai parduoda iš namų pirkėjams ar kviečia besidominčius žmones susipažinti su šermukšniais ir jų pasiskinti patiems.

Kadangi šermukšniai vitaminingi, farmacininkai priskiria juos prie vaistinių augalų, jų džiovinti obuoliukai įeina į polivitamininių arbatų sudėtį.

R. Stankūnas sako, kad vertingomis savybėmis pasižymi ne tik obuoliukai, bet ir lapai, todėl pataria žiemai obuolius, kriaušes ar morkas laikyti rūsyje ar vėsioje patalpoje, sudėtus į dėžes su šermukšnių lapais.

Šermukšnis Sorbus aucuparia „fructu luteo“

Kada geriausia sodinti šermukšnius?

R. Stankūnas rekomenduoja šermukšnius sodinti rudenį, nuo spalio vidurio iki lapkričio pradžios, kai medžiai numeta lapus, nes pavasarį šie augalai labai anksti pradeda vegetaciją.

Kadangi šermukšnių šaknų sistema yra paviršinė, duobes kaskite tik 40 cm gylio, bet platesnes. Medelius sodinkite negiliai, iki skiepijimo vietos, nes pasodinus giliau – augalai prastai auga, leidžia daug šakninių atžalų.

Sodinant mėgėjų soduose po kelis šermukšnių medelius, tarp greitai augančiųjų palikite 4–5 (6) m tarpus, o tarp lėčiau augančių mažo augumo: Likiornaja ir Burka – tik 2–3 m. Raudonais vaisiais sodinių šermukšnių medžiai išauga žymiai aukštesni, apie 5 m aukščio.

Augintojo teigimu, pasodintiems augalams būtina gera priežiūra: laistymas, kaip šią sausringą vasarą, mulčiavimas, papildomas tręšimas. Jų šaknys auga negiliai, todėl viršutinis dirvos sluoksnis turi turėti pakankamai drėgmės ir maisto medžiagų.

Sodiniai šermukšniai nepakantūs intensyviems genėjimams ir priskiriami mažiausiai genimų medžių grupei, todėl genėjimui prireiks nedaug laiko.

Rūšiniai šermukšniai daugiausia dauginami sėklomis (nes jų savybės nesikeičia), o veislės ir formos skiepijamos į paprastąjį šermukšnį ar kitus tinkamus poskiepius.