Akademija (Kauno r.). Lietuvos dirvožemininkų draugija šių metų dirvožemiu išrinko išplautžemį. Geriau pažinę jo savybes ir jame vykstančius procesus, galime pasirinkti optimalius dirvožemio pagerinimo, piktžolių kontrolės, humuso balanso ir mikrofloros išlaikymo sprendimus.

Lietuvos dirvožemininkų draugija pernai pasekė kolegų iš Lenkijos pavyzdžiu ir inicijavo metų dirvožemio rinkimus. Tai galimybė kasmet aptarti Lietuvoje išrinktos dirvožemio grupės ypatumus ir išsiaiškinti šių dirvožemių aktualijas. Metų dirvožemiu 2021-aisiais išrinktas balkšvažemis (Retisols), o šiemet juo tapo išplautžemis (Luvisols).

Pastarųjų metų dėmesys eroduotiems dirvožemiams susijęs su klimato kaitos suvaldymo reikalavimais ir ES žaliuoju kursu. Išplautžemiai gali būti priskiriami ir prie degraduotų dirvožemių, o juose vykdoma žemės ūkio veikla gali dar labiau juos nualinti.

Užima penktadalį dirvožemio dangos

Nors Lietuva užima nedidelę teritoriją, tačiau dirvožemių danga dėl dirvodaros sąlygų nevienodumo yra marga. Išplautžemiai paplitę visoje šalyje ir užima 21 proc. mūsų dirvožemių dangos. Šių dirvožemių bazinis našumas labai nevienodas ir gali svyruoti nuo nederlingų (33 balų) iki labai derlingų (60 našumo balų).

Išplautžemiai susiformavo dėl išmolėjimo procesų: iš viršutinių horizontų išplautos dumblo dalelės yra įplautos į po juo esantį horizontą, todėl susidarė sunkesnės granuliometrinės sudėties Bt horizontas. Dėl šio proceso viršutiniuose horizontuose yra išplaunamos dumblo dalelės, dirvožemio granuliometrinė sudėtis tampa lengvesnė, tai pablogina horizontų fizikines ir chemines savybes. Humusas, kuris kaupiasi viršutiniame sluoksnyje, šias savybes pagerina.

Savybes atskleidžia ir žoliniai augalai

Pagal žolinių augalų rūšinę sudėtį galima spręsti, koks maisto medžiagų kiekis viršutiniame dirvožemio sluoksnyje (armenyje). Kaip ir žemės ūkio augalai, tokios piktžolės, kaip šiurkštieji burnočiai, baltosios balandos, gailiosios dilgėlės, paprastosios kiaulpienės, kibieji lipikai ir kitos, gali būti reiklios maisto medžiagoms. Jos rodo, kad dirvožemis turi daug organinės anglies ir azoto.

Drėgnus, glėjiškumo savybių turinčius dirvožemius parodo plačialapiai gysločiai, triskiaučiai lakišiai, šiurkštieji burnočiai, paprastosios rietmenės, trumpamakštės rūgtys ir kiti augalai. Sausus, automorfinį drėkinimą turinčius dirvožemius išduoda dirvinės glažutės, baltažiedžiai barkūnai, geltonieji bobramuniai, paprastosios kraujažolės ir pan.

Šiaurės Lietuvos žemumose vyraujantys sunkios granuliometrinės sudėties dirvožemiai – vieni derlingiausių Lietuvoje, tačiau juos naudoti žemės ūkyje yra problemiška dėl juose esančio didelio kiekio molio dalelių ir užmirkimo. Nors tai derlingi ir gana daug humuso medžiagų turintys dirvožemiai, tačiau juos naudojant taip pat susiduriama su dirvožemio savybes gerinančių priemonių taikymo, derlingumo palaikymo ir organinės anglies kiekio jame išsaugojimo problema.