Alytus. Prieš dešimt metų Gintarė ir Virgius Navagruckai šilauogių sodinukais užsodino 6 ha, o dabar puoselėja jau 13 ha uogyną ir planuoja plotus dar plėsti. Darbuotojų branduolys išlaikomas ištisus metus, o sezoniniam darbui žmonių randama per socialinius tinklus.

Uogų verslo pradžia ir patiems augintojams buvo šiek tiek netikėta, kai Virgiaus tėvai, kurie nuo seno ūkininkavo Zizėnuose, pasiūlė žemės. „Aš tuomet auginau vaikus, vyras turėjo kitų verslų. Vaikystėje abu ragavę sunkių kaimiškų darbų, nenorėjome vėl įsikinkyti į tą patį jungą, tad sukome galvas, kokį čia tinginio verslą būtų galima sugalvoti“, – šypsosi prisiminusi Gintarė.

Nors jaunos poros žemės ūkio darbai iš pradžių nežavėjo, ilgainiui mintį apie galimybę turėti savo ūkį jie prisijaukino. „Turbūt subrendome, o gal pamatėme, kad kaime viskas modernizuojasi, ateina naujovės, ryškėja visai kitos tendencijos. Supratome, kad kaimas mūsų jau nebegąsdina, o traukia“, – pasakoja Gintarė.

Tada Lietuvoje buvo dar tik pati šilauogynų veisimo pradžia. Virgius ir Gintarė atkakliai ieškojo informacijos internete, be to, didelis impulsas verslo pradžiai buvo Virgiaus kelionėse Lenkijoje matyti šilauogynai.

Pora apvažiavo ir Lietuvos augintojus, kurie noriai dalindavosi informacija. Lankėsi ir keliuose seminaruose Lietuvoje, bet kadangi vyras gerai kalba lenkiškai, tolimesnės informacijos paieškos buvo nukreiptos šios šalies linkme. Ypač daug naudingų žinių suteikė tie lenkų augintojų ūkiai, iš kurių Navagruckai pirkdavo šilauogių sodinukus.

Gintarė ir Virgius Navagruckai šilauogių verslą pradėjo prieš dešimt metų, kai šios uogos Lietuvoje dar buvo retenybė

„Kartais net pavydime tiems, kurie yra dirbę ūkiuose užsienyje. Tai neįkainojama patirtis, kurios niekas iš tavęs neatims. Lenkijoje nemažai ūkių, kurių savininkai prieš tai yra dirbę Nyderlandų šilauogynuose, o grįžę sukūrė savo verslą. Dabar mums jau vėlu apie tokią galimybę galvoti, nėra kaip sezono metu palikti ūkio“, – prisipažįsta Gintarė ir Virgius.

Miestiečiai naiviai įsivaizduoja ūkio darbus

Tinkamai įsirengti šilauogyną yra didelė investicija ir labai daug fizinio darbo. „Gerai, kad tėvai paskolino techniką ir padėjo mums įsirengti uogyną. Sulaukiame į ūkį atvykstančių žmonių, kurie labai toli nuo žemės ūkio, niekada nedirbę kaimiškų darbų, bet nori turėti savo šilauogyną. Tokius žmones norisi supažindinti su realybe, pasakyti, kad viskas nebus taip lengva, kaip atrodo žiūrint televizijos laidą.

Tiesiai šviesiai sakome: pagalvokite, ar jums verta? Įsirengti hektarą šilauogyno yra brangu ir sunku, o parduoti uogas nebus lengva, teks patiems turgelyje stovėti, nes prekybos įmonių tokie maži uogų kiekiai nedomins“, – pasakoja Virgius.

Jie turgelių jau atsisakė, paliko šį realizacijos būdą smulkesniems augintojams. Tiesa, patiems šeimininkams beveik ir neteko turguje stovėti, nes nuolat atsirasdavo norinčių jų uogas pardavinėti. Ilgainiui pasijuto, kad didesnė dalis uogų paimama tiesiai iš ūkio kelių supirkėjų.

Visame 13 ha uogyno plote yra išvedžiota lašelinio laistymo sistema – be jos uogakrūmių auginimas jau neįsivaizduojamas

„Žinoma, anuomet bendra situacija rinkoje buvo kita – pati šilauogių auginimo pradžia, pirkėjai klausinėdavo, kokios čia uogos. Dabar panaši padėtis su sausmedžiais, kurių turime pasisodinę apie 1,5 ha. Sunku įeiti į rinką, nes šių uogų tiesiog niekas nežino, nors pagal cheminę sudėtį sausmedžiai yra netgi vertingesni už šilauoges“, – svarsto Virgius ir priduria, kad viskam reikia laiko.

Mechanizuotas skynimas šilauogėms netinka

Pernai, išgąsdinti pandemijos ir nežinodami, kokie bus reikalavimai darbuotojams (juk uogų su kaukėmis ir pirštinėmis ilgai nepaskinsi), ūkio savininkai jau buvo nusižiūrėję pirkti serbišką šilauogių skynimo kombainą, kuris uogas skintų pučiamo oro srautu. Bet nuo pirkinio susilaikė pamatę, kad net viename stambiausių Lenkijoje 700 ha šilauogių turinčiame ūkyje kombaino atsisakyta ir vėl skinama rankomis.

Šilauogės jautrios prisilietimams, jas nuskinti reikia vienu kekės palietimu, labai švelniai, kad uogos tiesiog nubyrėtų į delną ir kuo mažiau būtų trinamos.

Šilauogės jautrios mechaniniam poveikiui, todėl net ir dideliuose ūkiuose jos skinamos rankomis

Artimiausiuose ūkio „Šilo uoga“ planuose – ne tik uogų kalibravimas, bet ir kompiuterizuotas svėrimas, kai iš karto į kompiuterinę sistemą suvedami konkretaus skynėjo priskinti produkcijos kiekiai.

Iki šiol jokia parama augintojai nėra naudojęsi, bet dabar norėtų parengti investicinį projektą – reikėtų automobilio su šaldytuvu produkcijai vežioti ir šiltnamio, kuriame būtų galima auginti šilauoges ankstyvajam derliui.

Iš Zizėnuose išaugintų uogų vienas Marijampolės vynininkas daro vyną, o Gintarė svajoja pati virti džemą pagal tiksliai technologiškai sukurtą receptūrą. Ne sezono metu pirkėjai nuolat teiraujasi šaldytų šilauogių, tad ateityje ketinama ir apie tai pagalvoti.

Visą straipsnį skaitykite žurnalo „Mano ūkis“ rugpjūčio mėnesio numeryje

MŪ inf.