Kaišiadorys. Savo rankomis sodinto pušyno apsuptyje įsikūrę Gytis ir Laimutė Sadauskai, regis, gyvena tikroje oazėje - jaukus namas, sutvarkytas ir alpinariumais, gėlėmis išpuoštas kiemas, medinės laipynės, tvenkinys. O tikrąją šeimininkų aistrą išduoda kieme išdidžiai stovintis medinis jautis.

Tai - mėsinių galvijų ūkis. Sadauskai laiko mišrūnus ir veislinius šarolė galvijus, šiuo metu ūkyje yra apie 130 gyvulių, iš jų 40 grynaveisliai. „Esu sau pasižadėjęs dirbti kokybiškai, sąžiningai, kad galėčiau atsakyti už savo užaugintą gyvulį. Dirbti bet kaip nemokėčiau. Gal tai ir duoda rezultatų", - sako su meile sukurto ūkio šeimininkas Gytis Sadauskas.  

Auginti mėsinius galvijus jauna šeima pradėjo maždaug prieš 10 metų. „Pagal tuometinį savo supratimą galvojome, kad auginame mėsinius galvijus, bet iš tikrųjų tuo metu dar nesupratome, kas tai yra mėsiniai galvijai", - juokiasi Laimutė prisimindama, kaip pradėjo auginti mėsinių bulių sperma sėklintas pienines telyčias. Bet greitai supratę, kas yra kas, Žostautuose (Kaišiadorių r.) ūkininkaujantys Sadauskai nusipirko ir 4 grynaveislius šarolė galvijus. Tuo metu jų šeimai tai buvo labai brangus pirkinys, tačiau jis padėjo pamatus tikram mėsinių galvijų ūkiui.

Laimutė ir Gytis Sadauskai mėsinius galvijus pradėjo auginti maždaug prieš 10 metų

Svarbiausias bandoje - bulius

Mėsinius galvijus, kurie iškart patiko, Gytis pirmą kartą pamatė Danijoje - šioje šalyje dirbo audinių fermoje ir šiek tiek prie melžiamų karvių. Šalia buvo šarolė galvijų ūkis. Įspūdis, sako Gytis, buvo neapsakomas. „Buvau matęs kolūkio juodmargį veršį, kokių 600 kg, kuris man atrodė didelis. O čia - tokie gyvuliai, apie toną sveriantys. Pamačiau juos pirmą kartą vaikščiojančius ant sniego - įspūdingas reginys buvo", - tokia buvo jo pirmoji pažintis su šarolė.

Galvodami, kokią veislę rinktis, Sadauskai apsilankė ir Felikso Vaitelio limuzinų ūkyje. Gyčiui didžiausią nuostabą kėlė tokių didelių gyvulių ramybė. Bet pasirinko šarolė - Gyčio draugas vienas pirmųjų parsivežė iš Prancūzijos šios veislės gyvulių. O kai niekas nepirko buliaus, bet bankui reikėjo mokėti palūkanas, jis paprašė Gyčio pagalbos. Taip ir prasidėjo draugystė su šarolė. „Mūsų nederlingoms žemėms šarolė yra truputį per intensyvi veislė, bet jau išmokome su ja dirbti ir keisti neketiname", - tikina ūkininkas.

Sadauskai augina ir veislinius galvijus, ir mišrūnus

Sadauskai sako, kad požiūris į mėsinę galvijininkystę prieš keliolika metų ir šiais laikais skiriasi kaip diena ir naktis. Dabar jiems savaime aišku, kad telyčias ir karves reikia kergti tik su geru buliumi, o ne su bet kuo. Juk bulius reproduktorius lemia daugiau kaip 50 proc. ūkio sėkmės. Todėl bulius ūkininkai perka tik gerai įvertintus grynaveislius - tokių randa jau ir Lietuvos augintojų ūkiuose. Tik dar vieno genetiškai beragio, kitos kraujo linijos, neranda. „Norime daug ko, dairomės ir į užsienį, bet nesame tikri, ar mūsų galimybės tai leidžia", - atsidūsta Laimutė, kurios pareigos - ne tik namų židinio kurstymas, bet ir gyvulių pirkimas bei pardavimas.

Šiuo metu ūkyje yra du šarolė buliai. Pats geriausias vardu Ugi - iš Lauros Mišeikienės ūkio, jo palikuonys pagal veislės ypatybes atvedami palyginti nedideli, apie 40-45 kg, visi gimsta beragiai. Visus šio buliaus vyriškos kilmės veršelius ūkininkai vos spėja išlaikyti iki metų, kai galima įvertinti eksterjerą, nes juos pirkėjai būna užsakę iš anksto. O visas jo dukras, nors ir jų paklausa labai didelė, pasilieka sau. Kelios jų yra eksponuotos veislinių gyvulių parodoje Algirdiškyje.

Ūkio pasididžiavimas - šarolė veislės bulius Ugi

Žiemą Ugisvėrė 1 300 kg, bet yra labai ramus, gero charakterio, puikiai valdantis bandą, ir, pasak ūkininkų, „rankinukas". „Visi mūsų galvijai labai gero charakterio, dėl to nereikėjo brokuoti nė vieno. Prie visų galime be problemų prieiti, glostyti, šaukiame juos vardais", - iš tiesų ganykloje Laimutę ir Gytį galvijai sutinka labai džiaugsmingai.

Mišrūnių žindenių neatsisakys

Sadauskai nežada atsisakyti ir mišrūnių, kurias augina mėsai. Dalis žindenių yra trečios-ketvirtos kartos ir turi didelį procentą šarolė kraujo, yra ir netgi penktos kartos, kurias galima registruoti kaip šarolė veislės. Laimutė sako, kad mišrūnai, palyginti su grynaveisliais, iš pradžių greičiau auga, jų mėsos kokybė labai gera, dažniausiai būna U3 klasės, tai - neblogas pajamų šaltinis. Mišrūnių telyčių jie parduoda ir kitiems ūkininkams - ne visi nori ir gali įpirkti grynaveislius, ypač pradedantieji ūkininkauti mieliau mokosi augindami mišrūnus.

Šiemet pirmą kartą trys mišrūnės žindenės atsivedė dvynukus. Pieno joms pakanka, veršeliai auga sveiki ir gražūs. Žiemą atvestas mišrūnes telyčaites nuo motinų atskiria liepos pabaigoje, sulaukus maždaug pusmečio. Grynaveisles atjunko kiek vėliau, rudenį, nes jų ruja vėlesnė.

Šarolė didžiausia problema - sunkus veršiavimasis, tačiau, Laimutė beldžia į medį - kol kas jie sunkumų nepatiria. Žmogaus pagalbos telyčiai kartais reikia, bet retai. O Gytis jau turi pakankamai patirties ir gali joms padėti. Vis dėlto žiemą, prasidėjus veršiavimosi laikui, abu pasikeisdami ir naktimis keliasi žiūrėti, ar viskas gerai.

Kai pradėjo ūkininkauti, prisimena Laimutė, galvijams trūkdavo masės, nors jie tokie gražūs atrodė! O dabar kita problema - reikia žiūrėti, kad per dideli neužaugtų, nes metiniai mišrūnai jau sveria 600 kg. „Kombinuotųjų pašarų duodame netgi mažiau nei priklauso, bet labai gera žolė, kokybiškas šienainis. Ir niekada netaupome būtiniems priedams, gyvuliui duodame viską, kas jam reikalinga", - tvirtina Sadauskai.

Ūkio galvijai - labai jaukūs ir prieraišūs

Jie ilgai dvejojo, ar apsimoka šerti brangiais kombinuotaisiais pašarais, kai galvijai mėsai superkami pigiai. Kreipėsi į specialistą, kuris vis dėlto ragino pabandyti. Dabar šis gyvulininkystės specialistas sudaro gyvulių racioną - Sadauskai labai patenkinti jo paslaugomis. „Šarolė - intensyvi veislė, jai reikia kombinuotųjų pašarų, nes kokius pašarus gyvulys gaus, taip ir atrodys. Kokybiški pašarai - svarbiausia", - įsitikinę ūkininkai.

Gyvulius prižiūri pats

Pagal turimą žemę Sadauskai dar galėtų bandą didinti iki 200 galvų, bet tuomet trūktų tvartų. Dabar gyvuliai turi tvartus ir mocioną, Gyčio manymu, vien pašiūrės pasislėpti nuo vėjo ir darganos negana. Be to, jis nusibrėžęs dar vieną ribą - turėti galvijų tiek, kad galėtų pats, o ne samdyti žmonės, juos prižiūrėti ir jais rūpintis. „Iš karčios patirties žinau - samdytas žmogus mano gyvulių neprižiūrės taip, kaip aš pats. Jeigu pats nedalyvausi visame procese, efekto nebus, nors turėsi geriausius pastatus ir techniką", - ūkininkas žmogiškąjį faktorių laiko itin svarbiu.

Pasak Sadauskų, svarbiausia, kad jau pergyveno visas krizes, išgyveno laiką, kai už telyčią gaudavo vos 600 litų. Dabar padėtis kitokia. „Asociacija mums įskiepijo - gerą gyvulį parduosi visada. Todėl ir auginame tokius, kad nebūtų gėda pasiūlyti", - tvirtina L. Sadauskienė. Išleidę savo užaugintą veislinį bulių į kitą ūkį, jie visada domisi, kaip jis auga, ar nesunkiai atvedami jo palikuonys, ar pateisina lūkesčius. „Nusiskundimų dar neturėjome", - didžiuojasi ūkininkai.

Daugiau skaitykite rugpjūčio mėn. žurnale MANO ŪKIS

MŪ inf.