Alytaus r. Marius Žėkas visai pagrįstai save vadina sodininku – augina ir prižiūri vieną didžiausių šalyje trešnynų ir lazdynų plantacijų. Trešnės ir riešutai – skanūs, bet darbas soduose sunkus, reikalauja patirties ir žinių. 

Šalyje žinomos žemės ūkio bendrovės „Atžalynas“ vadovo Algio Žėko sūnus Marius seniau bėgo nuo žemės ūkio ir neplanavo tapti žemdirbiu. Baigė informatiką ir finansų magistrantūrą, dirbo mieste.

Vis tik gana greitai samdomas darbas kabinete pabodo, trūko laisvės. O kaime aplink tėvų sodybą jau buvo pradėjęs veisti trešnių sodą, skirtą pirmiausia šeimai. Jas pasirinko dėl to, kad jam tai skaniausios uogos (botaniškai trešnės – kaulavaisiai – red. past.). 

Pamažu trešnyną plėtė, o vėliau šalia jo tėvas ragino užveisti riešutyną. „Tuomet teko apsispręsti – ar dirbti pagal specialybę, ar tapti sodininku“, – sako Marius.

Nugalėjo sodininkystė, o per kelerius metus ūkio „Riešutas ir uoga“ trešnynas ir riešutynas pasiekė 50 hektarų. Į šį verslą įsitraukė ir Mariaus sesuo Živilė Jonikaitė (jai priklauso dalis ūkio ir sodo), kuri kartu su Mariaus žmona Sandra padeda realizuoti derlių.  

„Prieš šešerius metus pasodinome 60 trešnių. Galvojome – jeigu visko nesuvalgysime, liks parduoti. Iš pradžių visai neplanavome sodo plėsti, tačiau buvo laisvas hektaras žemės, kur auginti įprastus augalus nelabai tiko, tad nutarėme visą plotą užsodinti trešnėmis. Taip iš mažo versliuko išaugo didelis verslas“, – juokaudamas sodininkavimo pradžią prisimena Marius. 

Veisles išrinkti nelengva

Trešnynas 2020 m. išplėstas iki 10 ha, o dabar jau užima 15 hektarų. Tai – bene didžiausias verslinis trešnių sodas Lietuvoje.

Augintojas sako, kad nelengva išsirinkti trešnių veisles, nes jų asortimentas labai įvairus ir nėra nė vienos idealios. Kiekviena veislė turi privalumų ir trūkumų. Be to, dar trūko patirties, kokios veislės tinkamesnės pramoniniam sodui, nes mėgėjiškų veislių pasirinkimo kriterijai – vienoki, o verslinių – visai kiti.

Svarbu ne vien tai, kad veislės būtų prisitaikiusios prie mūsų klimato sąlygų, bet ir kad vaisiai geriau tiktų skinti, vaismedžiai būtų tam tikros formos, aukščio ir kt. 

Į hektarą pasodinama 500–700 trešnių sodinukų. „Pirmame sode pasodinau tokių veislių, kokių Lietuvos medelynuose gavau. Nebuvo iš ko rinktis. Tik vėliau radau kokybiškesnių sodinukų Lenkijoje. Paskui parsisiuntėme iš Vokietijos poskiepių, į kuriuos akiavome pasirinktas veisles“, – pasakoja Marius.

Iš pradžių nieko nežinojo apie trešnių poskiepius ir jų savybes. Lietuvos medelynai daugiausia naudoja kvapiosios vyšnios poskiepius (tinkamesni mėgėjiškai sodininkystei), tik vienas kitas daugintojas naudoja pramoniniams sodams tinkamesnius Gisela-5 arba VSL-2 poskiepius. 

Vienas iš trešnių veislių pasirinkimo kriterijų buvo derėjimo laikas. Sode pasodinta įvairaus sunokimo laiko veislių tam, kad vaisių būtų kuo ilgiau: nuo birželio pabaigos iki rugpjūčio pradžios.

Pagrindą sudaro 6 prekinės veislės: Regina, Kordia, Tamara, Sylvia, Vanda, Paula. O mažesniais kiekiais auginama ir daugiau įvairių veislių.

Riešutų plotas pralenkė trešnes

Nors sodas prasidėjo nuo trešnių, laikui bėgant jų plotą pralenkė lazdynai. M. Žėkas sako, kad tokį pasirinkimą lėmė mažesnė rizika dėl galimo iššalimo, ilgesnis derliaus nuėmimo laikas ir galimybė jį sandėliuoti.

„Reikėjo kitos rūšies sodo augalų, kurie būtų mažiau rizikingi. Norint iš lazdynų uždirbti, jų plotai turi būti nemaži“, – aiškina augintojas.

Dabar ūkio plantacijose, kurios įveistos keliose vietose, auginami bent kelių veislių lazdynai. Jų veislių irgi yra įvairių, ūkis rinkosi pagal skonį, kad riešutai būtų be luobelės, dideli.

Pasirinktos šios veislės: Halės milžinai, Barselona, Cosford, Trapezundski ir kt. Visus sodinukus įsigijo Lietuvoje.