Kaunas. Žieminių rapsų plotai Lietuvoje užima apie 250 tūkst. ha ir pasėlių struktūroje jie sudaro apie 12 procentų. Tačiau yra rajonų, kur rapsų koncentracija didesnė - 23-24 proc. visų pasėlių. Tai jau artėja prie pavojingos ribos - rapsai pasėlių struktūroje neturėtų užimti daugiau negu 25 procentus.

Šie augalai vertinami dvejopai - iš vienos pusės, tai fitosanitariniai, dirvą gerinantys augalai. Tačiau iš kitos pusės - tai agresyvūs augalai, kaupia labai daug sieros junginių ir blogina humuso kokybinę sudėtį. Tokį dvejopą rapsų įtaką įvardijo Aleksandro Stulginskio universiteto Bandymų stoties direktorius profesorius Rimantas Velička, skaitydamas pranešimą konferencijoje „Augalų biologijos tyrimai augalininkystės proveržio kryptyse".

ASU Bandymų stoties direktorius profesorius Rimantas Velička mano, kad rapsų suginimo technologijose dar yra kur tobulėti - kol kas mūsų šalyje neišnaudojamas visas jų biologinis derlingumo potencialas

Profesorius pastebėjo, kad puikios būklės rapsų pasėlių šiemet yra apie 5-7 proc., labai gerų - apie 20 proc., vidutinės būklės - apie 50 proc. Taigi ir šiemet galima prognozuoti netoli 500 tūkst. tonų rapsų derlių.

Rapsų užauginama pakankamai - visiškai patenkinami biodyzelino gamybos poreikiai ir apie 70 proc. eksportuojama. Vidutinis rapsų derlingumas Lietuvoje nėra didelis - apie 2 t/ha, nors biologinis derlingumo potencialas yra gerokai didesnis - apie 5-6 t/ha.

Rapsai - tai augalas, kuris labai reaguoja į tinkamai parinktą agrotechniką ir neatleidžia padarytų klaidų. Rapsų tyrimai Lietuvoje prasidėjo nuo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio ir tęsiasi iki dabar. Tyrimai būtini, nes kinta klimatas, sparčiai keičiasi veislės.

ASU Bandymų stotyje daromi tyrimai, kaip rapsai reaguoja į kintančias klimato sąlygas. R. Velička pastebėjo paradoksą - visų vasarinių augalų sėjos laikas yra tiksliai nustatytas, o štai vasarinių rapsų - ne. „Mes ėmėmės būtent tų tyrimų. Sėjome rapsus skirtingais terminais (darome 8-9 sėjas) ir ieškome atsakymų, kuris laikas tinkamiausias", - paaiškino profesorius.

Šis pavasaris įnoringas, todėl žieminiai rapsai, kaip ir kiti žemės ūkio augalai, stresuoja. Kol kas jie stovi sukrovę žiedynus ir tarsi dairosi, kaip čia bus toliau su orais. Vos tik sušils, rapsai sužydės

Žinoma, reikia fiksuoti ir tų metų meteorologines sąlygas, nes pati data dar nieko nesako. Ieškoma atsakymo, kaip susieti rapsų sėjos laiką su dirvos ir meteorologinėmis sąlygomis. Fiksuojama ir analizuojama, kokia temperatūra būna likus 10 ar 3 dienų laikotarpiui iki rapsų sėjos, fiksuojant, kiek iškrenta kritulių, kokia būna dirvos temperatūra, ir ieškoma sąsajų, koks bus dirvos ir augalų biologinis atsakas į visus šiuos faktorius.

Tyrinėjami ir fiziologiniai parametrai augaluose: chlorofilo kiekio indeksas, fotosintezės produktyvumas, lapų plotas ir t. t. Visi šie dalykai yra labai susiję su rapsų kenkėjų, ypač spragių, plitimu. Juo labiau, kai sėjama nebeicuota sėkla.

Didelės įtakos turi ir sėjos laikas. Ankstyvosios sėjos rapsai tarsi prašoka spragių plitimą, o vėliau pasėti rapsai būna labai pažeisti spragių. Žemdirbiai yra pasimetę: vieni pasėja per anksti, ir rapsai būna piktžolėti, skursta. Kiti, atvirkščiai, sėja labai vėlai (netgi birželio mėnesį) - tokios sėjos rapsai nespėja subręsti. Kaip rasti tą optimalų sėjos terminą, atsakymo ieško mokslininkai. Aišku viena - vasarinius rapsus galima rizikuoti sėti, kai vidutinė paros temperatūra pasiekia 8-10 laipsnių šilumos.

Dabar, kada vėl leido rapsų sėklą beicuoti neonikotinoidiniais beicais, vasarinių rapsų auginimas turi šansų atsigauti, nes pastaraisiais metais jų plotai buvo drastiškai sumažėję. Purškiant kas tris dienas, patiriamos didžiulės sąnaudos, dirva užteršiama insekticidais ir vis tiek negaunama laukiamo efekto. Spragės yra pasiekusios tokį agresyvumą, kad pažeidžia ne tik skilčialapius, bet ir tikruosius lapelius, gali visiškai sunaikinti net nespėjusius sudygti augalus. Galima sakyti, kad pernai žemdirbiai akivaizdžiai pralaimėjo kovą su spragėmis.

ASU mokslininkai atliko tyrimus, kokiu greičiu dirvoje suyra likusios rapsų šaknys. Paaiškėjo, kad rapsai šiuo požiūriu užima tarpinę padėtį tarp raudonųjų dobilų ir žieminių kviečių: dobilų šaknys skaidosi gerokai greičiau, kviečių - lėčiau. Neveltui sakoma, kad rapsų šaknys dirvą gerina dvejus metus. Įdomu ir tai, kad irstančių rapsų liekanų išskiriamos medžiagos slopina kai kurių piktžolių dygimą, o kviečių dygimą, atvirkščiai - skatina. Žemdirbiui tai signalas: rapsų liekanų nereikia per giliai „palaidoti" žemėje, kad gerosiomis jų savybėmis galėtų pasinaudoti dygstantys kviečiai.

MŪ inf.