Raseiniai. Nemakščiuose ūkininkaujantis Alfredas Bardauskas šiemet kulia itin gausų derlių. Ūkininkas sako iš pradžių skaičiavęs mašinas su grūdais, bet paskui pamatė, kad ir to nebespėja - grūdų prisipildė sandėliai, dvi didžiulės krūvos buvo supiltos ir uždengtos plėvele betonuotame kieme. Pasak A. Bardausko, dėl didelio derliaus nemenka dalimi „kaltas" laukų kalkinimas - susinormalizavus dirvožemio rūgštumui, derliai pastebimai išaugo.

Ūkininkas skaičiuoja, kad šiemetinis žieminių kviečių derlius vidurkis mažiausiai turėtų siekti 7 t/ha. Tai tikras geras derlius įvertinant tai, kad Nemakščių apylinkių žemės nėra labai derlingos - pats geriausias Alfredo laukas siekia 43 našumo balus, o šiaip našumo balai svyruoja nuo 35 iki 40. Ankstyvos veislės šiemet subrandino ekstra klasės grūdus, o vėlyvesnės - daugiausia antros kokybinės klasės.

„Vieną dieną atvežėme 500 tonų kviečių, kitą dieną - 460 tonų. Matau - viskas, mūsų nėra, apsipylėme grūdais. Kieme teko supilti du didžiausius pylimus, nes jau netelpame į sandėlius, ryškiai per mažai sudariau kontraktų. Dabar jau baigiame kviečius išdžiovinti ir išvalyti", - pasakoja ūkininkas. Jis iš patirties žino, kad net ir 17 proc. drėgnio grūdus laisvai krūvose galima laikyti maždaug apie savaitę, nebijant, kad susigadins jų kokybė.

Grūdai laikinam saugojimui pilami į krūvas betonuotame kieme, o ūkininkas jau galvoja apie naujo sandėlio statybą

Pusę pelno atiduoti žemės savininkui kaip nuompinigius yra visiška nesąmonė. „Turime tvirtą betoninę sieną, prie jos ir pilame grūdus, formuojame maždaug 2 metrų aukščio krūvas, kurias uždengiame plėvele. Nuostoliai taip laikant būna tikrai minimalūs - nuo kelių šimtų tonų nė pusės tonos neprarandi, nebent pakraščiuose kur nusibarsto. Bet aišku ant kiemo ilgai nelaikysi. Jei kyla smarkus vėjas ar audra, pakelia plėvelę, nes jos neišeina patikimai pritvirtinti. Šiemet padarėme išvadas, kad būtinai dar reikės statyti vieną sandėlį", - sako Alfredas.

Jo nuomone, derlingumą labai pakėlė dirvų kalkinimas. Anksčiau maždaug 10-15 proc. laukų plotų buvo labai rūgštūs ir jie derlių tempdavo „grynai į minusą". O dabar faktiškai nebelikę skirtumų tarp javų derliaus, kuris užauga buvusiuose rūgščiuose plotuose. Vienintelis skirtumas, kad tuose plotuose javai truputį retesni, todėl gal šiek tiek daugiau piktžolėti. Bet varpos suformuotos gražios, grūdai stambūs, kokybiški.

„Rūgščiose dirvose ūkininkauti yra beviltiška. Kas iš to, kad tu prisiimsi žemių kad tūkstančiais hektarų, bet normalaus derliaus negausi", - sako Nemakščiuose ūkininkaujantis Alfredas Bardauskas

Ūkio dirvos kalkintos dirvos jau kelis kartus. Dažniausias šis darbas atliekamas laukuose žieminių rapsų, nes dėl ankstyvos šių pjūties daugiau laiko lieka kalkinimo darbams atlikti. O, tarkime, po vėlyvo pupų nukūlimo tai tikrai nebūtų kada suskubti dar ir žemės kalkinti. „Perkame iš Kėdainių cukraus fabriko runkelių defekatą ir juo tręšiame dirvas. Išbarsčius defekatą, dirva neariama, bet 10-12 cm gyliu suskutama", - paaiškina ūkininkas.

Pirmą kartą defekato atiduodama po 10 t/ha, o paskui normą šiek tiek sumažinama - maždaug po 7 t/ha. „Jau po pirmo tokio įterpimo rezultatai buvo akivaizdūs, - sako A. Bardauskas. - Įsivaizduokite, mūsų dirvų pH vietomis buvo 4,0-4,2 - faktiškai tai dykuma. Tarkime, 65 ha lauke per vidurį buvo kalva, kuri užima 7 ha - ji visada tuščia būdavo. O dabar ir čia gavome gerą derlių".

Runkelių defekato ūkininkas įsigyja rudenį, cukrinių runkelių sezono perdirbimo metu. Per žiemą laiko paprasčiausiai supylęs į kaupą lauke, o paskui, vasarai baigiantis, išbarsto laukuose ir įterpia į dirvą.

Ūkininkas prisimena, kad anksčiau Marijampolės cukraus fabrike defekato būdavo ištisi kalnai supilti, jo galėdavai gauti bet kada - netgi viduryje vasaros, tačiau pastaraisiais metais šią vertingą trąšą išgraibsto lenkų žemdirbiai. Todėl A. Bardauskas defekatą pradėjo vežti iš Kėdainių cukraus fabriko, kuris yra dar ir arčiau ūkio.

Atėjus barstymo laikui, ūkyje dirbantys vyrai pagal subraižytą žemėlapį iš pradžių išvežioja defakatą po lauką krūvomis, o paskui iš tų krūvų paskleidžia ant lauko su senovišku trąšų barstytuvu, kurio dugne yra transporteris. Yra laukų kur rūgštūs plotai išsidėstę tankiai ir mažais lopinėliais, tokius laukus jau tenka kalkinti ištisai.

„Primityvi technika, bet savo darbą atlieka puikiai, nes čia didelio tikslumo nė nereikia. Po dviejų tokių pakalkinimų dariau agrocheminius tyrimus, tai pH nuo 4,0 pakilęs iki 5,86, - patikina A. Bardauskas. - Galiu pasakyti, kad dabar ir mano kaimynai, pamatę efektą, masiškai kalkina dirvas, naudodami tam vienokais ar kitokias trąšas".

Agronomo išsilavinimą ir daug darbo metų patirties turintis Alfredas puikiai žino, kad išlaikyti, o dar geriau - pagerinti dirvožemio kokybę yra vienas svarbiausių kiekvieno žemdirbio uždavinių, nes žemė yra pagrindinis gamybos įrankis. Ir nors žemdirbiai vienas su kitu konkuruoja dėl žemės plotų, Alfredas sako į tokius žaidimus nesileidžiantis, nes paskui negalėtų kaimynui į akis pažiūrėti.

Konkurencija dirbtinai sukelia žemės nuomos kainas. „Nuo senų laikų buvo laikoma, kad gauti iš hektaro 1 000 litų pelną jau yra gerai. Dabar yra tokių žemdirbių, kurie konkuruodami dėl žemės su kaimynais, moka po 180-200 eurų už hektaro nuomą. Tai labai daug. Aš net bijau, kad tokie ūkininkai gali greitai bankrutuoti, nes pusę pelno atiduoti žemės savininkui kaip nuompinigius yra visiška nesąmonė. Kai tiek daug mokama už žemę, pelno iš hektaro vietoj 300 eurų lieka gal tik 200, o jei metai prasti - tai dar mažiau", - svarsto ūkininkas. Jis įsitikinęs, kad nuomos kaina priklauso ir nuo žemės našumo - jei žemė tokia, kad joje neauga kviečiai, vargu ar galima mokėti daugiau kaip 100 eurų nuomos kainą.

Alfredas ūkininkaudamas dirba ranka rankon su dar trim ūkininkais, bendras jų deklaruojamos žemės plotas siekia arti 1 000 ha, nuosava žemė sudaro apie 60 procentų. Nors oficialaus kooperatyvo vyrai nėra sukūrę, tačiau galėtų būti pavyzdinio kooperatyvo modelis: kartu daro visus reikalingus užpirkimus, dalijasi technika, parduoda derlių. Keturių kolegų ūkininkų vizija - uždirbti kuo daugiau ne didinant žemės plotus, o taikant modernias agrotechnologijas: gerinant žemę, atsirenkant geriausias veisles, preciziškai tręšiant ir efektyviai išnaudojant techniką.

„Manau, augalininkystės ūkių laukia daug iššūkių. Pernai buvau Švedijoje, tai ten grūdininkai verkia: neuždirba visiškai, supirkimo kainos netgi mažesnės negu pas mus. Aplankiau ūkį, kur atlikau praktiką 1991-1992 metais. To ūkio šeimininkas anksčiau man sakydavo, kad Švedijoje reikia turėti 250 ha žemės, kad būtų galima išgyventi iš javų auginimo. O dabar reikia turėti bent jau 450 ha!", - tokias tendencijas pastebi A. Bradauskas. Jis mano, kad reikia labai realiai vertinti perspektyvas, dar daugiau viską skaičiuoti ir nesitikėti labai didelių pelnų ateityje.

MŪ inf.