Kauno r. Sunkumai, kurių patiria pieno ūkiai, visiems žinomi. Bet žmogui, kurio optimizmas beribis, tai ne problema, o tiesiog gyvenimas. Taip šviesiai į pieno ūkio perspektyvas žvelgia 20-metis Nojus Steponaitis, geriausias 2022 m. Kauno r. jaunasis ūkininkas. 

Regis, Steponaičių šeimoje optimizmas perduodamas iš kartos į kartą. Nojaus tėtis Egidijus sako irgi neturintis kuo skųstis, draugiškai atvykėlius sutiko ir senelis Antanas Steponaitis, buvęs agronomas ir šio ūkio Daugėliškiuose (Vilkijos apylinkių sen.) pradininkas. 

Ūkyje yra 60 melžiamų juodmargių ir holšteinizuotų juodmargių, su prieaugliu – daugiau kaip 100 galvijų. Šeima dirba 100 ha nuosavos ir 60 ha nuomojamos žemės, augina pašarines žoles, kviečius ir rapsus. Ūkyje, be šeimos narių, dirba dvi melžėjos ir darbininkas.

Karves laiko rekonstruotoje 120 vietų fermoje, buvusiame sovietiniame kiaulių komplekse. Čia jos gali laisvai judėti, vaikščioti ratu, guoliavietėse patiesti kilimėliai. Įrengti erdvūs, šiaudų gausiai pakreikti veršiavimosi gardai. Fermoje skamba muzika – moksliniai tyrimai patvirtina, kad ji padeda karvėms nusiraminti, o ramios karvės – produktyvesnės.

Melžiamos karvės į pieno liniją. Kasdien primelžiama apie 1 t pieno (dalis jo sugirdoma veršeliams), o šaldytuvas – 3,2 t talpos. Akivaizdu, kad rengiamasi plėtrai. Pamažu didinama banda, ūkyje lieka visos atvestos telyčios. 

„Ateityje, gal po 5–7 metų, teks statyti melžimo robotus, nes vis vien ateis diena, kai nebus norinčių melžti karvių. Bet kol kas turime geras melžėjas“, – sako Nojus. Esminėms permainoms jis žada ruoštis iš anksto.

Veršeliai paauginami iki 3 mėn., tada parduodami. Maži ir paauginti laikomi skirtinguose tvartuose.Transporteriu iš tvarto išvalytas mėšlas laikomas lagūnoje, o pavasarį srutos išlaistomos laukuose. Daugiausia jų skiriama pūdymui, molingai žemei pagerinti ir dirvos erozijai sumažinti.

Visą pasakojimą apie Nojaus Steponaičio ūkį ir kitus straipsnius skaitykite naujame žurnalo „Mano ūkis“ numeryje.