Šilutės r. Tremtyje gimęs Kazimieras Gudžiūnas pamena, kad tėvai ir Igarkoje turėjo karvę. Iš ankstyvos vaikystės likęs vaizdas, ko gero, turėjo įtakos Kazimiero pasirinkimui kurti pieno ūkį, kuris šiuo metu yra vienas didžiausių rajone.

Su tėvais ir broliais iš Sibiro K. Gudžiūnas grįžo penkerių metų amžiaus. Ten patirtas vargas ir šaltis į atmintį įsirėžė visam laikui, galbūt todėl vėliau jis siekė, kad jo gyvenime būtų daugiau šviesos. Ir dabar, juodu pienininkystės sektoriui metu, jis stengiasi neprarasti optimizmo.

Dabar K. Gudžiūno ūkyje laikoma apie 600 galvijų, iš jų 200 - melžiamos karvės. Ūkis 2015 m. buvo pripažintas Šilutės r. „Metų ūkiu", bet sunkmetis neaplenkė ir jo. Dabar Kazimieras gyvena apsišarvavęs kantrybe ir laukia, kol pats sunkiausias per visą jo gyvenimą veiklos periodas baigsis ir vėl bus galima dirbti oriai, už darbą gauti teisingą atlygį. „Lietuviai išgyveno ne vieną krizę, išgyvens ir šitą", - viliasi ūkininkas.

Taip susiklostė, kad Kazimierui, skirtingai negu didelei daliai Lietuvos ūkininkų, pačiam nereikėjo vargti ir kibirais nešioti pieną ar su šakėmis mėžti tvartą - jis iškart tapo ūkio valdytoju. Aišku, pravertė paukštininkystės ūkyje įgyta vadovavimo patirtis, o ir kraujyje, matyt, yra verslaus ūkininko genas. Ilgus metus Kazimiero dešinioji ranka buvo šviesios atminties mama, ir Sibire sugebėjusi įsigyti karvę.

Pieno ūkio pradžia buvo 1990 m., kai K. Gudžiūnas Vilkyčiuose nusipirko du senus pastatus. Dabar stovinčios penkios šalto tipo fermos nė iš tolo neprimena to, kas buvo prieš ketvirtį amžiaus. Modernūs tvarkingi tvartai, lyg parke išpuoselėta aplinka rodo, kad ūkininkaujama čia ir su meile, ir išmintingai.

„Manau, per mažai plėtėmės. Kad ūkis būtų efektyvesnis, reikia melžti apie 400 karvių. Aišku, šiuo laikotarpiu ir nuostoliai būtų didesni. Bet toks ūkis būtų leidęs daugiau raumenų užsiauginti dar iki krizės", - kalba K. Gudžiūnas.

Vietos plėtrai tvartuose yra - juose galima laikyti apie 300 melžiamų karvių. Reikalui esant, nebeaugintų ir buliukų, tad dar vietos atsilaisvintų. Bet net ir pasibaigus pieno krizei jis labai gerai pagalvos, ar verta plėstis, kai viskas taip nestabilu.

Ūkyje daugiausia yra holšteinizuotų Lietuvos juodmargių. Kol pieno gamyba yra nuostolinga, Kazimieras nesistengia didinti pieno primilžio. Per dieną ūkyje pagaminama 3 t pieno, vidutiniškai iš karvės per metus primelžiama kiek daugiau nei 7 tūkst. kg pieno. Pasak ūkio valdytojo, toks produktyvumas yra optimalus. Ir nors gamybos aukštumų ūkis nešturmuoja, pienas labai kokybiškas - pagal visus kokybės parametrus yra aukščiau už vidurkį.

Ūkis turi apie 600 ha pievų ir ariamos žemės, iš kurios 400 ha yra nuosava. Apie 150 ha žemės dirbama ekologiškai - čia pašarams auginami mišiniai, žieminiai rugiai ir kvietrugiai. K. Gudžiūnas turėjo minčių ekologiškai užaugintus javus parduoti, bet kol kas jų kokybė nėra labai gera - nenašiose žemėse be trąšų užauginti gerus grūdus sunku. Tad ir ekologiški grūdai sušeriami gyvuliams.

Pašarams taip pat augina 70-80 ha kukurūzų. Gyvuliams papildomai perka baltyminių priedų, sojų rupinių, rapsų išspaudų, pašarinių mielių. Pašarų maišytuvas-dalytuvas pašarus gyvuliams dalija dukart per parą.

Kazimieras svarsto visus už ir prieš, jeigu sertifikuotų pieno ūkį kaip ekologinį, bet kol kas, jo manymu, tai neapsimokėjo. Tik dabar, kai už ekologišką pieną mokama gerokai daugiau, gal ir vertėtų tokią galimybę svarstyti. „Bet blogiausia, kad Lietuvoje viskas yra neprognozuojama. Po naujų Seimo rinkimų pasikeis valdžia ir greičiausiai viskas atvirkščiai bus", - sako jis ir priduria, kad stabilumo trūkumas - ne mažesnė bėda už kritusias pieno kainas.

Stebisi Vyriausybės pozicija

Kol kas K. Gudžiūnas išsaugojo visus 15 darbuotojų ir nemažino atlyginimų, bet visa tai - anksčiau uždirbtų resursų sąskaita.

Balandį už litrą pieno jis dar gaudavo po 18 ct/l, o nuo gegužės jau tik po 16 ct/l - kai buvo patvirtinta žemiausia pieno supirkimo kaina, tai ją perdirbėjai ir pritaikė. „Štai taip ir išgaruos pienininkams patvirtinta 18 mln. eurų nacionalinė parama. Valstybėje visiška savivalė ir labai keista, kaip Vyriausybė negali susitvarkyti su penkiomis pieninėmis ir penkiais prekybos centrais", - sarkastiškai šypsosi K. Gudžiūnas.

Pagaminti litrą pieno jo ūkyje atsieina mažiausiai 20 centų. Jeigu krizė tęsis ir toliau, ūkio nuostoliai šiemet gali siekti apie pusę milijono eurų. Skaičiai šokiruoja, tačiau Kazimieras stengiasi išlikti ramus ir tikisi, kad į dideles skolas lįsti nereikės, nors atsiskaitymai jau stringa. „Gal valdžia dar kokių kompensacijų sugalvos, bet juk ir tokios supirkimo kainos negali ilgai būti - jos turi didėti. Negali tiek laiko visi Lietuvos pieno ūkiai dirbti nuostolingai", - ūkininkas bando išsaugoti optimizmo likučius. Ir nesėdi sudėjęs rankų - vis ieško kitų būdų uždirbti, nors žemės ūkyje, anot jo, padėtis tokia bloga, kad uždirbti apskritai sunkiai įmanoma.

Vis dėlto atkaklumo stoka Kazimiero neapkaltinsi - jis vėl rengiasi teikti du projektus ES paramai gauti, vieną kooperatyvui, kitą - ūkiui modernizuoti. Reikia modernizuoti ir 16 vietų melžimo aikštelę, kad būtų galima stebėti rują ir gauti kitos informacijos apie gyvulius, taip pat norėtų įsigyti pašarus pristumiantį robotą. Dėl melžimo robotų Kazimieras kol kas neapsisprendęs - jų daug reikėtų, o kai situacija tokia bloga, tokioms investicijoms ryžtis sunku.

Krizės greitos pabaigos nesitiki

Taigi, Kazimieras dabar gyvena viltimi, kad pieno krizė kada nors baigsis, o iki to laiko nereikės labai įsiskolinti. „Norėčiau tikėti, kad krizė baigsis greitai. Bet pagal ES prognozes jos pabaigos dar nematyti. Kaip gi ji baigsis, kai, panaikinus pieno kvotas, Europoje pieno pagaminama daugiau, o jo nėra kur realizuoti", - nelinksmai svarsto K. Gudžiūnas.

Didžiausia jo paguoda - šeima, o didžiausia aistra - automobilių sportas, į kurį Kazimieras pasinėręs nuo 10-osios klasės. Savo pomėgiui ūkininkas, kuris yra automobilių sporto klubo „Vilkyčiai" pirmininkas, negaili ir gerais pienininkystei laikais uždirbtų pinigų.

Daugiau skaitykite gegužės mėn. žurnale MANO ŪKIS