Raseiniai. Daugiau kaip metus pieno ūkyje dirbdami nuostolingai, mišrių ūkių savininkai renkasi vieną iš kelių: vieni išparduoda karves, griebdamiesi naujos veiklos, kiti nuostolius dengia nuo vieno pyrago rėždami, kitam pridėdami kiek trūksta. O taip racionaliai skaičiuojant ir dėliojant, ir investicijoms šis tas lieka.

Jei ne augalininkystė, pieno ūkis žlugtų. Norint išlikti, nuo vieno tenka nuimti, kitam atiduoti - tokia logika vadovaujasi Raseinių rajono Girkalnio miestelyje ūkininkaujantis Antanas Dambrauskas.

„Viską gelbsti augalininkystė, kitaip jau būčiau pasidavęs. Šį mėnesį ir 15 euro centų už kilogramą pieną negausiu, bet prarasti tai, ką sukūrėm, gaila. Sutvarkyta ferma, įsigyta melžimo įranga, šaldymo linija, pastatyta melžimo aikštelė, boksai karvėms, šėrimo takai ir visa kita", - vardija ūkininkas.

Melžimo aikštelėje šeimininkauja Antano žmona Albina. Pamelžtas pienas tiesiai linijomis keliauja į šaldytuvą. 100 tūkst. litų kainavusią įrangą ūkininkai įsigijo ES paramos lėšomis

Daugiau kaip du dešimtmečius ūkį puoselėjančiam raseiniškiui kol kas sekasi išsaugoti ūkį ir dėl kitos priežasties - šalia ūkininkauja du jo sūnūs, tad bėdoje jie suremia pečius ir gelbsti tą, kuriam tuo momentu sunkiausia.

Kur stos du trys - daugiau padarys

Liaudies išmintis pasiteisina. Kai turi į ką atsiremti, lengviau bet kokią krizę įveikti. „Su viduriniuoju sūnumi tą patį mėnesį ir tą pačią dieną esame gimę, o ir visų trijų sūnų vardai - Aušrys, Aldas ir Andrius, kaip ir mano, ta pačia raide prasideda. Gal todėl ir laikomės kaip kumštis", - juokauja Antanas.

Vyriausias sūnus techniką prižiūri, remontuoja jei prireikia, Aldas, perėmęs dalį tėvo žemių ir įsigijęs nuosavos, verčiasi augalininkyste, o jauniausiam Andriui dar visa ko pradžia: turi žemės, laiko keletą karvių.

„Jaunėlis su manimi kooperuojasi. Tręštuvą kartu nusipirkome. Jis priekabą šiemet įsigijo, bet neturi kuo tos priekabos vilkti, o aš turiu. Jis kombainą turi, kulia javus, o aš su vienu darbininku nuo kombaino grūdus atiminėjame", -  bendradarbiavimu džiaugiasi Antanas.

Antano nuomone, valstybė nuolaidžiauja ne tik perdirbėjams ir prekybininkams, bet ir sofos ūkininkams. Jie deklaruoja žemes, gauna išmokas, kurą, nors žemės ir nedirba. O tie, kas išties ją dirba, lengvatų negauna.  „Buvo žadėta pririšti išmokas prie derliaus, bet niekas nevyksta", - sako ūkininkas

Kai šeimoje tiek ūkininkų, ir pinigų trūkumo mažiau pajunta: jei pas vieną nėra - turi kitas. Taip padėdami vieni kitiems raseiniškiai ir pieno ūkį gelbsti, ir investicijoms sutaupo.

Praeitais metais į augalininkystę Antanas investavo daugiau kaip 35 tūkst. eurų, įsigijo traktorių, skutiklį. Šiemet A. Dambrausko valdose suomiškos, prancūziškos ir itališkos technikos demonstraciją surengusi įmonė ūkio šeimininką sudomino pristatytais plūgais.

„Pievą aria toks plūgas be jokio  paruošimo, vagutės lygios, gražios. Kaina didelė, bet neatsilaikiau", - juokiasi ūkininkas, šią savaitę laukdamas atkeliaujančio pirkinio. 

Laikosi šiaudo

Pasak daugiau kaip du dešimtmečius ūkininkaujančio Antano, pieno ūkiui dabar sunkiausias metas. Jau kuris laikas iš pieno gamybos gaunamos pajamos neprilygsta būtinoms išlaidoms, o norint ką nors įsigyti, tenka labai racionaliai paskirstyti ir apskaičiuoti bendras ūkio pajamas. 

Pieną ūkininkas 15 metų parduoda kooperatinei bendrovei „Zanavykų krašto pienas". A. Dambrauskas sako su bendrove sutaręs, kad mažiau negu 14 euro centų nebus mokama.

„Ribą pasiekėm, tiek ir temoka. Kiekvieną mėnesį mums nuostolis. Bendrai su sūnumi už pieną gauname apie 2400 eurų, o išlaidoms padengti reikia bent 2800 ", - skaičiuoja ūkininkas, vildamasis, kad galų gale pavyks valstybei stabilizuoti supirkimo kainas ir bus galima bent kiek investuoti ir į pieno ūkį. Dabar ūkininkas laiko arti keturiasdešimties karvių ir beveik puse tiek prieauglio, tačiau esant galimybei, neatsisakytų ir plėtros.

Jeigu pieno ūkis ir toliau grims žemyn, A. Dambrauskas svarsto mažinti pievų ir didinti ariamos žemės plotus. Tačiau kol kas planų nekeičia ir visas pajėgas sutelkia pašarų gamybai. 200 ha valdantis ūkininkas sako prišienavęs daugiau kaip pusę reikalingo kiekio, tačiau šiemet žolės vešlumu nesidžiaugia.

„Pernai buvo geresni metai. Gal čia tik mano pievose skystai žolės, nes naujai įsėtas šienavau", - svarsto ūkininkas, reikiamą pašarų dalį tikėdamasis papildyti ataugus atolui.

MŪ inf.