Akademija (Kėdainių r.). Pieno supirkimo kainos vėl leidžiasi žemyn. Didinti pieno gamybą dažnam ūkiui nėra išeitis – būtina ieškoti sprendimų, kaip tikslingai mažinti gamybos savikainą.

Ar įmanoma sumažinti pieno gamybos savikainą nesumažinant karvių produktyvumo? Klausimas, anot Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) gyvulininkystės eksperto Vyto Gudaičio, gana sudėtingas.  

„Karvė – ne fabrikas, kur gali paspausti mygtuką ir sustabdyti gamybos liniją. Bet erdvės diskusijoms, kaip sumažinti gamybos savikainą neprarandant pieno kiekio, yra“, – sakė V. Gudaitis.

Bendras jo patarimas – gamybos savikainą pirmiausia reikia mažinti ne karpant išlaidas, o šalinant neefektyvumą.

Pašarai

Pirmoji vieta, kurioje reikia ieškoti efektyvesnių sprendimų – tai pašarų bazė ir šėrimas.

„Visi žinome, kad pašarų kaina pieno savikainoje sudaro didžiausią dalį – iki 60 procentų. Bet neretai būna, kad ūkiai dirba aklai, perka baltymingus kombinuotuosius pašarus nežinodami savo pašarų sudėties. Tas aklumas gali brangiai kainuoti“, – akcentuoja LŽŪKT ekspertas.

Baltymai vienas brangiausių pašarų komponentų. Jeigu ūkio pašaruose jų yra pakankamai, o ūkininkas kombinuotuosius pašarus perka su dideliu baltymų kiekiu, tai yra veltui išmesti pinigai.

Todėl V. Gudaitis ragina ūkininkus tirti pašarus, kad žinotų, kiek pašaruose yra baltymų, energijos, kokios kokybės ūkio šienainis ar silosas.

Pašarų tyrimus reikia daryti reguliariai, tuomet tikrai bus žinoma, ko ir kiek trūksta. „Netirti pašarų yra brangiau negu tirti“, – teigia V. Gudaitis.

Kalbant apie racioną, itin svarbu, jo subalansavimas ir vienodumas, kad karvės visada gautų panašų pašarą. „Būna atvejų, kai pasibaigus vienos tranšėjos silosui karvėms iškart duodami pašarai iš kitos be jokio pereinamojo laikotarpio. O gyvuliai prie naujų pašarų pripranta maždaug per 10–14 dienų, tad per šį laikotarpį produktyvumas krenta. Dvi savaitės mažesnio primilžio – didelis nuostolis. Todėl būtina karves pratinti prie naujų pašarų, juos iš pradžių maišant su senais“, – aiškina patyręs specialistas.

Svarbus veiksnys, pasak jo, ir pašarų ėmimo kultūra – jeigu imsime netvarkingai, išpešiosime, bus daug nuobirų, tai gali lemti ir 10 proc. pašarų nuostolį, tuo pačiu – ir didesnę gamybos savikainą.

Literatūroje galima rasti duomenų, kad šėrimas pagal grupes (šviežiapienės, produktyviausios, antros laktacijos pusės karvės) pašarų dalį gamybos savikainoje gali sumažinti iki 15 procentų. V. Gudaičio požiūriu, tai diskutuotina, nes yra ir kitokia teorija, kad galima šerti vienu racionu, tik atsižvelgiant į tam tikro laikotarpio poreikius.

Sveikatingumas

Pieno gamybos savikainai didelės įtakos turi ir gyvulių sveikatingumas, todėl svarbu stebėti, analizuoti ir vertinti karvių sveikatingumą ir reprodukcinius rodiklius.

„Ūkiai dažnai praranda pieną dėl slapto mastito. Mokslininkai jau seniai nustatė, kad padidėjęs somatinių ląstelių skaičius (virš 400 tūkst./ml) gali sumažinti karvių produktyvumą iki 30 procentų. Jos ėda, o produkcijos neduoda, todėl būtina identifikuoti tokius gyvulius ir gydyti arba brokuoti“, – sako V. Gudaitis.

Medžiagų apykaitos ligos – dar viena ligų grupė, daranti įtaką gamybos savikainai. Tai – ketozė, acidozė, parezė, hipokalcemija ar kitų mineralinių medžiagų sutrikimai. Dėl ketozės pieno toje laktacijoje gali sumažėti 25–35 proc., dėl hipoglikemijos – iki 20 procentų.

Norint šių problemų išvengti, V. Gudaitis ragina atlikti svarbius profilaktikos darbus: „Prie šviežiapienės karvutės reikia nepatingėti ir dviejų savaičių laikotarpyje kiekvieną dieną prie jos prieiti, tai duos naudos jos tolimesniame gyvenime. Prieiti – tai ne tik paglostyti, bet pamatuoti temperatūrą, atlikti greitąjį testą dėl ketoninių kūnų kraujyje, paduoti energinių pašarų. Pirmos dvi savaitės po apsiveršiavimo yra jautriausias laikotarpis karvės gyvenime ir, pamačius problemą, reikia priimti skubius sprendimus.“

Kai gauna per daug greitai skylančių angliavandenių, krakmolo karvės suserga acidoze. „Gyvulys ėda, bet daug maisto medžiagų viduriuojant išeinu tranzitu ir pieno tokia karvė duoda mažiau. Šią būseną reikia kontroliuoti stebint, kad karvės gerai atrajotų, kramtytų atrają, kad neliktų didelio nesuvirškintos ląstelienos kiekio, krakmolo“, – sako autoritetingas veterinarijos gydytojas.

Tikslingas brokavimas mažina pieno gamybos savikainą, todėl neproduktyvių, probleminių karvių reikia atsisakyti. Primilžis, kuris atsiperka skaičiuojant karvės išlaikymą, ūkiuose skirtingas, bet gali būti 18 l/d., atsižvelgiant į racioną.

„Jeigu karvės produkcija neatperka jos išlaikymo kaštų, ekonomikos nėra ir sentimentų prekiniame ūkyje neturėtų būti“, – konstatuoja V. Gudaitis.

Taip pat rekomenduojama brokuoti karves, kurioms kartojasi tešmens uždegimas (mastitas).

Reprodukcija

Ūkiai turi būti numatę tam tikrus karvių rodiklius, pvz., servis periodo (nuo apsiveršiavimo iki apvaisinimo), iki kada galima sėklinti, kiek laiko būti užtrūkinimo periode.

„Jeigu mūsų nuostata, kad karvė turi būti susėklinta iki 90 dienos, reikia intensyviai dirbti. Jeigu karvė neapsivaisina iki 220 dienų, ilgiau laukti ir toliau investuoti nereikia, nes kiekviena tokia diena kainuoja, įvairiais skaičiavimais, iki 4 Eur/d. karvei, o per visą bandą gali susidaryti ir visai nemaža suma. Bet šitie pinigai „nematomi“, nors ilgalaikėje savikainoje – juntami“, – apie reprodukcijos įtaką pieno gamybos savikainai pasakoja V. Gudaitis.

Genetikos gerinimas ir produktyvesnių karvių veisimas taip pat labai naudingas ilgalaikėje perspektyvoje, tik reikia nepamiršti, kad ir jų poreikiai didesni.  

Darbo jėga

Pieno gamybos savikainoje darbuotojų išlaikymas užima nemažą dalį. „Kiekviename ūkyje darbininkai turi tiksliai žinoti savo pareigas ir darbus. Tai – procesų valdymas, kai kiekvienas daro tai, ką reikia ir ką moka. „Žurnale „Mano ūkis“ esu perskaitęs ūkininko mintį, kad geriau vienas motyvuotas darbininkas, negu du nemotyvuoti. Visiškai pritariu. Bet žinome, kad tokių darbuotojų Lietuvoje labai trūksta, ir tai gamybos savikainoje atsiliepia“, – pripažįsta V. Gudaitis.

Pasak jo, žmogiškųjų klaidų padeda išvengti gamybos procesų automatizavimas, tad esant galimybei, tai verta daryti. Pavyzdžiui, karvės visada turi turėti pašarų po nosimi, bet gal darbininkas neturėjo laiko, gal atsirado jo požiūriu svarbesnių darbų ar kitokių priežasčių, ir jeigu kurį laiką karvės pašarų nepasiekia, produktyvumas mažėja, gamybos savikaina didėja. Tokias problemas visiškai eliminuoja pašarų pristūmimo robotas ir investicijos atsiperka.

***

„Apskritai ūkininkams labai svarbu žinoti, kokia yra pieno gamybos savikaina realiu metu, o ne kokia buvo praėjusiais metais. Reikia žinoti, kur patiriamos didžiausios išlaidos, kurias būtų galima mažinti – pašarai, darbuotojai, o gal veterinarinės išlaidos jas labiausiai didina. Duomenų rinkimas ir analizė yra labai svarbu ir tai turi vykti nuolat“, – reziumuoja LŽŪKT gyvulininkystės ekspertas.