Vilkaviškis/ Prienai. Darbo rankų trūkumas, labai sumažėjęs pelnas ir pieno perdirbėjų nesiskaitymas su gamintojais, pieno ūkio sektoriaus ateities neapibrėžtumas ne vieną šalies pieno ūkio savininką verčia atsisakyti dabartinės veiklos ir rinktis mėsinę galvijininkystę. Ekspertai tokį pasirinkimą vadina labai rizikingu.

Vilkaviškio rajono Bartininkų kaimo ūkininkas Albinas Šneideris prisipažįsta dedąs pagrindus mėsinei galvijininkystei ūkyje plėtoti. „Per daugiau kaip dvidešimt ūkininkavimo metų normali pieno supirkimo kaina buvo vos trejus metus. Jei padėtis blogės, teks atsisakyti pieno ūkio", - sako A. Šneideris.

Pasak ūkininko, pelnas, gaunamas iš pieno ūkio, mažėja, nes beveik dvigubai pabrango žemės nuoma, pakilo elektros, degalų, pieno ūkyje naudojamos chemijos kainos, melžimo aikštelės aptarnavimas, gerokai daugiau tenka valstybei sumokėti mokesčių už samdomus žmones.

Vilkaviškio rajono ūkininkas Albinas Šneideris suskaičiavo, kad už vieną samdomą žmogų per mėnesį, be algos, reikia sumokėti beveik 500 Lt mokesčių

„Padidėjus minimaliai mėnesinei algai, padidėjo ir įmoka socialiniam draudimui, ligonių kasoms, pajamų mokestis. Pakankamai daug įtampos, o įdėtas darbas neatneša laukiamo rezultato", - neslepia A. Šneideris.

Įdėtas darbas nebeatneša laukiamo rezultato

Ūkininkas suskaičiavo, kad už vieną samdomą žmogų per mėnesį jam reikia sumokėti beveik 500 Lt mokesčių, o kur dar alga. A. Šneiderio ūkyje dvi melžėjos dirba puse etato ir galvijų šėrikas turi visą etatą, o traktorininkas - 0,5 etato. Ūkyje nuolat triūsia ir pats šeimininkas su žmona. Mat čia laikoma 61 melžiama karvė ir 30 telyčių. Per dieną ūkyje primelžiama1,2-1,3 t pieno.

Apie ūkininkavimo kryties keitimą rimtai svarstantis vilkaviškietis nusipirko limuzinų veislės bulių ir įleido jį į telyčių aptvarą. „Nauja veikla - ne vienos dienos reikalas, prie mėsinių galvijų auginimo pereisiu palaipsniui. Jau beveik turiu susipirkęs statybines medžiagas, ketinu statyti šalto būdo tvartą, kuriame galvijus laikyčiau ant gilaus kraiko. Dar reikia pagalvoti, kur sandėliuoti pašarus, nes tik dalis jų tilptų esamame tvarte",- ateities planais dalijasi ūkininkas.

Kaip ir piendavių bandai, mėsiniams galvijams jis taip pat pats ruoštų pašarus. 100 ha deklaruojantis ūkininkas paprastai sėja 12 ha kukurūzų, augina žolinius ir grūdinius pašarus. Gerais metais, jai derlius būna didelis, dalį jo parduoda. „Mūsų žemės nėra labai derlingos, todėl dažniausiai viską sunaudojame savo ūkyje", - sako A. Šneideris.

Išplėtęs bandą, patyrė nuostolių

„Katastrofiškai trūksta žmonių, niekas nenori dirbti. Permainoms pradžia jau padaryta", - prisipažįsta Prienų rajono ūkininkas Jurgis Pažėra. Jis, kaip ir A. Šneideris, taip pat limuzinų veislės bulių laiko kartu su telyčiomis.

Prienų rajono ūkininkas Jurgis Pažėra valdžios kalbomis ir pažadais nebetiki - deklaravęs didesnę bandą, gavo raštą, kad, pritaikius moduliaciją, bus nubraukta 5 tūkst. litų

Ketinantis atsisakyti pienininkystės J. Pažėra išplėtė bandą nuo 100 iki 160 galvijų, iš jų 62 - melžiamos karvės, per dieną duodančios apie 1 t pieno. „Deklaravęs didesnę bandą, gavau raštą, kad, pritaikius moduliaciją, man bus nubraukta 5 tūkst. litų. Štai tau ir parama bei prioritetas gyvulininkystei Lietuvoje, - ironizuoja ūkininkas. - Tokie veiksmai gyvulininkystės plėtrai šalyje tikrai nepadės".

Prienų rajono ūkininkas neslepia apmaudo, kad pastatyti mėsiniams galvijams tvartą Lietuvoje kainuoja pigiau nei jį legalizuoti. „Tiesa, dabar iki 300 vietų statiniams nitratų reikalavimai palengvinti. Kita vertus, kam statyti naują, kai laukai pilni tvartų, priklausiusių bankrutavusiems ūkininkams. Juose ir gali laikyti 50-60 galvijų ir vežioti jiems pašarą", - samprotauja J. Pažėra.

Padriečių kaime ūkininkaujantis J. Pažėra vienas pirmųjų rajone atsisakė pieno perdirbimo įmonių paslaugų ir ėmėsi pats perdirbti pieną. Pagamintus produktus parduoda ūkininkų turgeliuose. Jie iš ūkio vežami parduoti du kartus per dieną - vartotojus pasiekia švieži be jokios chemijos sūriai, varškė, grietinė, sviestas, pienas.

Ūkyje įrengtas cechas su modernia įranga, kuriame žiemą perdirbama 600-700 kg, vasarą iki pusantros tonos pieno. Būtent žiemą ūkininkas labiausiai stokoja pieno perdirbimui. Be to, ūkyje savų rankų ir laiko darbams nudirbti neužtenka - čia sukurtos 6 darbo vietos.

Nuo vilko ant meškos

Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas, tyrėjas Albertas Gapšys tokį ūkininkų apsisprendimą apibūdino liaudišku posakiu: „nuo vilko ant meškos".

„Tai ypač aktualu dabar, kai Rusija laikinai atsisakė iš Lietuvos pirkti šviežią atvėsintą kiaulieną ir jautieną. Paprastai tas „laikinai" būna labai ilgai. Kai mėsinius galvijus pradėjo auginti asociacija, aš jų paklausiau: ar esate garantuoti, kad turėsite kur eksportuoti? Nors vidaus rinkai labai reikia mėsos, ji brangi ir retas gyventojas ją įperka. Apskritai mėsos vartojimas Lietuvoje yra mažas, sumažėjęs ir kaimyninėje Lenkijoje, todėl mėsinių galvijų auginimas yra pakankamai rizikingas" - teigia A. Gapšys.

Tyrėjo nuomone, apsisprendimą keisti ūkininkavimo kryptį dažnai lemia nuolatinis užimtumas ūkyje. „Su karvėmis reikia užsiimti kiekvieną dieną. Auginant mėsinius galvijus - paprasčiau, jų nereikia melžti, gerokai lengvesnė priežiūra. Suprasčiau, jei ūkininkai sakytų: pienininkystę keičiame į augalininkystę ir auginsime grūdus. Augalininkas per metus dirba 3-4 mėnesius, o gyvulininkai kiekvieną metų dieną", - vardija A. Gapšys.

Pasak tyrėjo, darbo sąnaudos augalininkystėje ir gyvulininkystėje labai skiriasi. Ypač daug darbo reikalauja pienininkystė, kiaulininkystė ir paukštininkystė. Todėl pastaruoju metu didėja augalininkystės gamyba ir dirbamos žemės plotai.

„Tai kiekvieno pasirinkimo teisė. Jei turėdamas pieno ūkį ir daug karvių ūkininkas negauna samdomos jėgos, jis tiesiog priverstas kažką keisti. Kiekvienas, parduodantis pieną, nori aukštesnių supirkimo kainų. Kiekvienas, eidamas dirbti pas ūkininką, taip pat nori gauti daugiau negu minimalų atlyginimą", - samprotauja A. Gapšys.

Lietuvoje pagal susiklosčiusią situaciją pieno supirkimo kainos vienos žemiausių Europos Sąjungoje. Pasak A. Gapšio, pagal pragyvenimo lygį jos ir negali būti didesnės, nes tuomet bus aukštos pieno produktų kainos. „Gyventojų kišenės nėra tokios išsipūtusios, kad galėtų brangiai pirkti. Iš kitos pusės savo kainas diktuoja perdirbėjai - pieno supirkimo sektoriuje vos ne monopolis, 4-5 įmonės valdo 90 proc. gamybos", - teigia LAEI Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas.

Jis atkreipia dėmesį, kad kai nebeliks pieno kvotų sistemos, Lietuvos pieno gamintojams gali būti dar blogiau. „Europoje atsiras dar daugiau pieno ir kainos kris dar labiau. Tiesa, jei pradės veikti kooperatinė bendrovė „PienasLt", pieno supirkimo galbūt kils, nes atsiras pieno poreikis", - teigia A. Gapšys.

Statistikos duomenimis, iš 60 tūkst. asmenų, parduodančių pieną, mechanizuotai melžia tik 5 tūkst. „Tai liudija, kad šioje srityje esame akmens amžiuje. Kita vertus, pagal statistiką nemaža dalis ūkių teturi po 3-5 karves - dėl jų neverta net melžimo aikštelę rengti ir pirkti melžimo aparatus", - padėtį šalies pieno gamintojų sektoriuje piešia A. Gapšys.

MŪ inf.