Tauragės r. Ūkininkas Remigijus Loveikis prieš ketverius metus ryžosi statyti fermą ir investuoti į melžimo robotą, nes kitos išeities nematė – nebuvo kam melžti. Šio sprendimo nė akimirką nesigailėjo.

Ūkis yra vienas iš trijų Tauragės rajone, kurie daugiausia kartų tapo konkurso „Metų ūkis“ laureatais. Nors įvertinimas malonus, ūkininko veide nerimas – pastaroji pieno krizė pati sunkiausia per visus ūkininkavimo metus.

Remigijus ūkininkauja kartu su žmona Sigita ir sūnumi Luku. Tai visa ūkio, kurio pajamos gaunamos tik iš pieno, komanda.

Naujoje fermoje – tarsi naujame ūkyje

Pieno ūkį pagal Valstiečio ūkio įstatymą 1989 m. įkūrė R. Loveikio tėvas, gavęs sūnaus pažadą, kad dirbs kartu, o ateityje ūkį perims ir toliau ūkininkaus.

„Tada, kai pasistačiau naują fermą su melžimo robotu, ūkininkauti tarsi pradėjau iš naujo“, – sako Remigijus. Karvių, įsigijus automatinę melžimo sistemą, padaugėjo nuo 40 iki 80, tačiau darbas našesnis, dirbti lengviau.

Vieno roboto ūkyje užtenka, nes dalis karvių būna užtrūkusios, be to, jo našumas priklauso ir nuo melžimosi greičio – didžioji dalis karvių pieną atleidžia greitai. Vidutiniškai viena karvė robote per dieną melžiasi tris, o produktyviausios – keturis kartus.

Apie robotizuotą šėrimą Remigijus net nesvarsto ne tik dėl įtemptos finansinės padėties – tam jis nemato reikalo. „Karves su pašarų maišytuvu-dalytuvu šeriu kartą per dieną, po to tik kelis kartus traktoriumi pašarus pristumiu – tiek to darbo. Galbūt didesniame ūkyje šėrimo robotas apsimokėtų, bet mano ūkyje – ne“, – išsako poziciją ūkininkas.

Tvartas pritaikytas 80 melžiamų karvių, jame yra vietos ir telyčioms, ir užtrūkusioms karvėms. „Pagal dabartines ūkininkavimo sąlygas tiek melžiamų karvių šiam šeimos ūkiui – riba. Ir dėl pieno supirkimo kainų, ir dėl darbo jėgos trūkumo, turimų technologijų“, – paaiškina Remigijus.

Ūkyje laikomos holšteinizuotos juodmargės, kurių dalis jau yra grynaveislės holšteinės. Jų vidutinis metinis produktyvumas – apie 10 t 3,8 proc. baltymingumo ir 4,8 proc. riebumo pieno. Karvės veršiuojasi visus metus, tad didesnių pieno kiekio svyravimų ūkyje nėra.

Visas prieauglis lieka ūkyje – pieninės telyčios auginamos pakaitai, o mišrūnai veršiukai penimi. Remigijus juos paaugina pusę metų, vėliau buliukai penimi sūnaus ūkyje. „Čia tik su savu gali taip dirbti, kitu atveju neapsimokėtų“, – pripažįsta ūkininkas.

Karvių racione – silosas ir grūdainis

Pašarų racioną sudaro šėrimo specialistė, nuolat atliekami ir ūkio pašarų tyrimai. Pašarus R. Loveikis augina ir ruošia pats, pirkti reikia tik melžimo robotui skirtus koncentratus ir baltyminius papildus. „Nori produktyvių karvių, kokybiško pieno, turi investuoti į šėrimą, šioje srityje netaupau“, – sako Remigijus.

O kiek svarbu yra papildų kokybė, ūkininkas įsitikino, kai kartą skaudžiai nukentėjo – tiekėjai atvežė ne 22, o tik 15 proc. baltymingumo papildų. Pradėjo mažėti primilžis, karvės sunkiau apsivaisino. Aiškinosi su šėrimo specialiste ir veterinarijos gydytoju, kol aptiko, kad papildai mažesnio baltymingumo.

Pašarams Remigijus gamina žolių ir kukurūzų silosą, iš grūdų – kviečių, kvietrugių, avižų mišinio – grūdainį, tai viena populiariausių koncentruotųjų pašarų gamybos technologijų. 

Viską, ką užaugina, Remigijus sunaudoja pašarams, papildomų pajamų, pavyzdžiui, iš augalininkystės, ūkis negauna. Šių kalvotų apylinkių dirvožemiai nėra derlingi, norint užauginti didesnius grūdų derlius, anot ūkininko, reikėtų pilti daug trąšų. Jis renkasi mažesnį derlių ir mažiau trąšų. „Mūsų kraštas labiausiai tinka gyvulininkystei, tuo keliu ir einame“, – sako ūkininkas.