Kaunas. Pesticidų naudojimas žemės ūkyje išlieka viena jautriausių temų, kurioje susikerta maisto saugumo, aplinkosaugos ir ūkininkų interesai. 

Įžvalgomis apie esamą padėtį, iššūkius ir galimus sprendimo kelius dalijasi dvi ekspertės: asociacijos „CropLife Lietuva“ direktorė Zita Varanavičienė ir Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto Augalų patologijos ir apsaugos skyriaus vedėja dr. Roma Semaškienė.  

Kokiame lygyje Lietuva yra pagal cheminių pesticidų žemės ūkio naudojimą mastą, palyginti su ES vidurkiu ir kai kuriomis kitomis šalimis? 

Z. Varanavičienė. Remiantis viešai skelbiamais Eurostato ir žemės ūkio plotų deklaravimo duomenimis, Lietuva yra tarp mažiausiai augalų apsaugos produktus naudojančių valstybių: veikliųjų medžiagų kiekis hektarui sudaro 0,8–1,5 kg, o ES vidurkis yra tarp 2–2,5 kg v. m./ha. Daugiausiai naudojančioms valstybėms tenka 8–10 kg v. m./ha. Šis rodiklis svyruoja, nes yra išskaičiuotinis. 

Tačiau Lietuva lyderiauja ir pagal nelegalių produktų naudojimą. Remiantis EUIPO duomenimis, apie penktadalį mūsų rinkos sudaro nelegalūs produktai ir pagal šį rodiklį esame labiau panašūs į Lotynų Amerikos ar Afrikos nei į ES valstybę. Nelegali rinka žlugdo ir sąžiningus ūkininkus. 

Ar reikia mažinti žemės ūkyje naudojamų cheminių medžiagų kiekį? 

Z. Varanavičienė. Augalų apsaugos produktai turi būti naudojami tada, kada reikia, tiek, kiek reikia, ir taip, kaip reikia, priklausomai nuo ligų ir kenkėjų paplitimo intensyvumo ir daromos ekonominės žalos. Prieš registruojant augalų apsaugos produktus, yra atliekami veiksmingumo tyrimai ir nustatomos jų efektyvios dozės. Lietuvoje Žemės ūkio ministerijos užsakymu trečius metus vykdomas projektas dėl mažesnių augalų apsaugos produktų normų naudojimo. Tačiau viešai šio projekto rezultatai dar nepaskelbti. 

Danijoje paplitusi praktika naudoti mažesnes normas, tačiau daromas kelių produktų mišinys ir tam yra labiau ekonominės nei agronominės paskatos. 

Nors Integruotosios kenksmingųjų organizmų kontrolės (IKOK) principai leidžia naudoti mažesnes normas, tačiau būtina tinkamai įsivertinti ligų ir kenkėjų plitimo intensyvumą bei naudoti tą normą, kuri duos rezultatą ir nesukels spartesnio rezistentiškumo išsivystymo. 

Kita vertus, ES žaliuoju kursu nutarė mažinti cheminių medžiagų naudojimą.

Z. Varanavičienė. 2020 m. žaliasis kursas buvo paskelbtas kaip svajonių rinkinys. Dokumentas parengtas be jokių analizių. Nyderlandų Vageningeno universiteto ir mokslinių tyrimų centro (WUR) tyrimas nustatė, kad jį įgyvendinus, augalininkystės ūkiuose derlius sumažėtų vidutiniškai 10–20 proc., o kai kurių kultūrų – net iki 50–80 procentų. 

Remiantis „Eurostato“ duomenimis, jau 2022 m. sumažėjo pesticidų sunaudojimas, skaičiuojant ES lygiu pagal pirmą harmonizuotą rizikos rodiklį (HRI1), o veikliųjų medžiagų skaičius, vykdant peržiūros programą, sumažėjo perpus – nuo apie 940 iki 420 (skaičiuojant kartu su biologinėmis ir mažos rizikos medžiagomis). Todėl šiame pilname geopolitinių įtampų laikmetyje šios kadencijos Europos Komisijos kursas yra orientuotas į apsirūpinimo maistu ir ES konkurencingumo išsaugojimą – „Making Europe simpler and faster“. ES yra priklausoma nuo pašarinių baltymų importo iš trečiųjų šalių. Kaip teigė Žemės ūkio komisaras, proveržis žemės ūkyje galimas tik turint išsamų efektyvių augalų apsaugos sprendimų rinkinį. 

R. Semaškienė. Augalų apsaugos produktų naudojimas leido padidinti derlių, supaprastinti auginimo technologijas ir atsisakyti sudėtingesnių augalų apsaugos strategijų. Tačiau per didelis pasitikėjimas chemine kontrole yra susijęs su ekosistemų užterštumu ir nepageidaujamu poveikiu aplinkai, žmonių sveikatai.

Todėl atsirado poreikis saugesnių auginimo technologijų, kurios mažiau priklausytų nuo cheminės žaladarių kontrolės. Tiek atskirų mokslinių tyrimų rezultatuose, tiek mokslinėse publikacijose kalbama apie necheminių ir cheminių metodų derinį. Jis gali sukurti vertingą sinergiją, kuri sumažina ne tik poveikį aplinkai, bet prisideda prie kenkėjų biologinio reguliavimo. 

Ar Lietuva turi pakankamai duomenų apie pesticidų likučių poveikį paviršiniam vandeniui, gruntui ir orui? Kaip situacija keistųsi, jeigu būtų sumažintas jų naudojimas?

Z. Varanavičienė. Tose šimtuose tyrimų, kurių duomenys teikiami norint užregistruoti augalų apsaugos produktą, visada yra tyrimai ir duomenys apie jo skilimą vandenyje, dirvožemyje, ore ir  judumą dirvožemyje bei visada pagal kelis scenarijus yra vertinama rizika įvairiems gamtoms komponentams. Be to, Lietuva kartu su Danija taiko sugriežtintus modeliavimo įvesties rodiklius dėl požeminio vandens. 

Valstybės narės turi nusistačiusios apsaugos tikslus (angl. protection goals) ir turi monitoringo programas. Tokias stebėsenos programas turi ir Lietuva. Šie duomenys nesignalizuoja, kad būklė būtų bloga, pavyzdžiui, požeminio vandens stebėsenos duomenys rodo, kad apsaugos lygis yra pakankamas, nėra taršos vadinamaisiais reikšmingais metabolitais. 

Ar yra rizika, kad sumažinus cheminių augalų apsaugos produktų kiekį, gali kilti tam tikrų kenkėjų ar ligų protrūkių, kurie taptų sunkiai kontroliuojami?

R. Semaškienė. Rizika pastebima ir kelianti nerimą. Registruotų skirtingais pavadinimais augalų apsaugos produktų lyg ir nemažai turime, tačiau matome, kad veikliųjų medžiagų kiekis rinkoje yra menkas ir pastebima jų mažėjimo tendencija.

Mokslininkai jau ne vienerius metus diskutuoja apie ligų sukėlėjų, kenkėjų, piktžolių atsparumo problemas, aptaria rekomendacijas visam regionui. Pastebima, kad atsparumo rizika populiariausių produktų veikliosioms medžiagų didėja. 

Kasmet Šiaurės Baltijos šalių mokslininkai, konsultantai, verslo, valstybinių institucijų atstovai renkasi į susitikimą NORBARAG (Nordic Baltic Resistance Action Group) aptarti galimus atsparumo pokyčius. Susitikimo tikslas – pasikeisti mokslo žiniomis ir ieškoti sprendimų, kaip stiprinti  bendradarbiavimą, siekiant geriau suprasti kylančius augalų apsaugos atsparumo iššūkius ir numatyti efektyviausias kovos su ligų sukėlėjais, kenkėjais, piktžolėmis strategijas.

Z. Varanavičienė. Galiu pateikti vieną pavyzdį maisto saugos tema – mikotoksinus. Tai – labai žmogaus ir gyvulių sveikatai pavojingos medžiagos, daugeliu atvejų genotoksiškos ir kancerogeninės medžiagos, kurių išskiria mikroskopiniai grybai, jeigu javams augant susidaro palankios sąlygos grybinei infekcijai plisti ir nėra tinkamai naudojami fungicidai. Tokie mikotoksinais „praturtinti“ grūdai netinka nei maistui, nei pašarui. Jeigu laiku nebuvo panaudotas tinkamas fungicidas, susidariusių mikotoksinų nei išvirsi, nei iškepsi – jie lieka maisto produkte ir kenkia sveikatai. O fungicidai turi savybę suskilti. 

Kokios alternatyvos cheminėms apsaugos priemonėms šiandien jau veikia praktikoje? Ar jos pakankamai efektyvios?

Z. Varanavičienė. Nors biologiniai produktai pristatomi kaip sprendimas, nuo 2019 m. ES buvo registruota 13 biologinių veikliųjų medžiagų, bet uždrausta 21, todėl balansas neigiamas. Žinoma, biopesticidai nėra stebuklinga lazdelė. Jų efektyvumas gali būti mažesnis nei cheminių pesticidų, ypač kai kenkėjai ar ligos itin suaktyvėja. 

Nepaisant kai kurių iššūkių, investuojant į mokslinius tyrimus, inovacijas, biopesticidai turi potencialą tapti tvarios žemdirbystės dalimi, ypač kontroliuojamos aplinkos sąlygomis – šiltnamiuose. Tačiau ūkininkams reikalingas visas technologijų rinkinys, įskaitant cheminius augalų apsaugos produktus, klimato pokyčiams pritaikytas veisles. Pasaulyje jau auginamos genų žirklių pagalba sukurtos augalų veislės, tačiau Europa ir čia stringa su reguliavimu. 

R. Semaškienė. Klimato šiltėjimo kontekste labai svarbu pasirinkti priemones, kurios padeda išvengti sausros ir karščio streso augalams sukeliamų padarinių. Biologinių produktų naudojimas turi būti pagrįstas mokslinių tyrimų rezultatais, adaptuotas vietos sąlygoms, turi ekonomiškai atsipirkti.

Lietuvoje tyrimų su biologiniais augalų apsaugos produktais ligų, kenkėjų kontrolei kol kas labai mažai, daugeliu atveju biologiniai augalų apsaugos produktai tiriami kaip augimo stimuliatoriai. Fungicidinio poveikio biologiniai produktai dažniausiai mažiau efektyvūs, reikia daugkartinio purškimo, neužtikrinama pakankama kontrolė, padidėja derliaus išauginimo kaštai. 

Siekiant sumažinti augalų apsaugos produktų naudojimą, reikėtų prisiminti IKOK principus, kuomet didžiausias dėmesys skiriamas prevencijai. 

Kokie yra pagrindiniai iššūkiai, su kuriais susiduriama pereinant prie biologinių augalų apsaugos priemonių?

Z. Varanavičienė. Pradėkime nuo to, kad iki šiol ES nėra visuotinai priimtinos sąvokos, kas yra biologinis produktas. Dalis produktų kaip mikrobiologiniai augalų apsaugos produktai ar mažos rizikos medžiagos registruojami pagal augalų apsaugos registracijos reglamentą, kiti – vadinamieji biostimuliatoriai, kurie gerina augalų gyvybingumą, bet neturi gydomojo poveikio – pagal tręšiamųjų produktų reglamentą. Tačiau dar yra labai daug pilkųjų zonų – dvigubos paskirties produktų, nereglamentuojamų sričių, tokių, kaip bestuburių naudojimas augalų apsaugai. 

Siekiant įsiteisinti sintetinį pesticidą, privaloma atlikti išsamius mokslinius tyrimus, analizes, saugumo ir efektyvumo vertinimus. O vieningo požiūrio, kas yra biopesticidai ir kokie tyrimai jiems yra reikalingi, ES šiuo metu nėra. Cheminių produktų vertinimo schemos netinka biologiniams produktams, todėl jiems reikėtų atskirų biologinių produktų tyrimams pritaikytų metodikų. Tokios yra tik mikrobiologiniams ir mažos rizikos augalų apsaugos produktams. 

Dėl šios susidariusios įstatymų spragos į rinką patenka biologiniai produktai, kurių poveikis dar nėra visiškai ištirtas. Susiduriame su situacija, kai ūkininkams nėra pateikiama reikalinga informacija, koks mikroorganizmas ir kokia biologinės kilmės veiklioji medžiaga yra parduodamame biopesticide. Pirkėjai negali palyginti ir perkamų produktų, nes etiketėse nėra surašyta reikiama informacija su naudojamomis medžiagomis. Pastebime rinkoje atsiradusių nepatikimų gamintojų, kurie nori parduoti savo nepatikrintus produktus, užsidirbti tam tikrą sumą pinigų ir išnykti iš rinkos. Dažnai tokios kompanijos ant etikečių rašo tik tai, kas padėtų parduoti. 

Prognozuojama, kad biopesticidų rinka turėtų sparčiai augti visame pasaulyje. Kol kas labai spartus augimas stebimas JAV, Brazilijoje. ES ir čia stringa su reguliavimu. 

Ar integruotos augalų apsaugos sistemos jau gali užtikrinti patikimą apsaugą be chemikalų? O gal tai dar tik teorinė galimybė daugeliui ūkių?

R. Semaškienė. Laikantis IKOK principų neabejotinai galima pasiekti reikšmingų rezultatų kontroliuojant kenksminguosius organizmus ir tai nėra tik teorinė galimybė. Nemažai ūkininkų taiko daugumą principų, kartais net nepagalvodami apie tai. Tiesiog pasirenka, kas jiems efektyviausia ūkio vystymo strategijos prasme. 

Pastaruoju metu labai daug kalbama apie IKOK, atliekami tyrimai, siekiant parengti rekomendacijas, įtraukiant naujausias žinias. Kai kurie IKOK principai sutampa su žaliojo kurso reikalavimais (pvz. sėjomaina), kiti, deja, ne (plūgo atsisakymas). 

Kaip mokslininkai vertina augalų apsaugos produktų mažinimo poveikį augalų produktyvumui? Ar tai visada reiškia derliaus praradimą?

R. Semaškienė. Derliaus praradimas tik dėl augalų apsaugos produktų naudojimo – labai siauras klausimas. Siekdami išsaugoti derlių, turime įvertinti daugybę agronominių veiksnių, taip pat ir auginimo kaštus. Nepamirškime ir meteorologinių sąlygų, kurios akivaizdžiai rodo, kad derliaus sumažinimą lemia ne tik žaladarių protrūkiai, bet ir šalnos, kruša, liūtys, žiemos šalčiai ir kt. Tokie veiksniai gali sunaikinti nenuspėjamai didesnį derlių nei nepanaudoti augalų apsaugos produktai. Tačiau visiškas jų atsisakymas ligų ir kenkėjų protrūkio metais (kaip 2025-aisiais) būtų rizikingas ūkininkams ekonomine prasme. 

Z. Varanavičienė. Augalų apsaugos produktai turi išlikti ten, kur jie turi atlikti funkciją, todėl tinkamas augalų apsaugos produktų naudojimas, ypač pasitelkiant tiksliuosius metodus, yra labai svarbus. 

Dėkoju už pokalbį.