Kaunas. Neretai tradicinių ūkininkavimo metodų neužtenka, norint išlikti konkurencingiems. Tokiomis aplinkybėmis verta pagalvoti ir apie papildomas veiklas, pavyzdžiui, paslaugas.

Vykstant verslo vadybos revoliucijai, ūkininkai raginami pereiti prie verslo modelio, kurį taikant produktų gamybą papildo įvairios paslaugos (vadinamoji servitizacija). Pramoninis verslo modelis, kai pagamintas produktas parduodamas anoniminiams vartotojams, vis dažniau susiduria su sunkumais. Mat šiais laikais pagaminti galima kone bet ką, bet gerokai sunkiau rasti teisingą kainą siūlančių pirkėjų. Todėl vis daugiau verslų keičia savo vadybą ir mėgina suderinti produktų gamybą su paslaugomis.

Pirmiausia teikti paslaugas ėmėsi pramonės įmonės, gaminančios transporto priemones ir techniškai sudėtingus įrenginius, kuriuos dėl išaugusios konkurencijos buvo vis sunkiau parduoti. Ieškodamos būdų, kaip pritraukti daugiau pirkėjų, jos, be produktų, ėmė siūlyti ir paslaugas. Netrukus tokį verslo modelį taikyti pradėjo ir kitus produktus gaminančios pramonės įmonės. Paslaugas jos teikia įvairiose gamybos proceso stadijose: prieš įsigyjant ir eksploatuojant gaminį, jam nusidėvėjus, iškilus jo utilizavimo problemų.

Šis verslo modelis kasdien tampa vis populiaresnis ir žemės ūkio sektoriuje. Tai ypač aktualu ekologiniams, smulkiems ir vidutiniams ūkiams. Lietuvos ūkininkų verslo servitizacijos atvejų studija, atlikta Lietuvos socialinių mokslų centro tyrėjų, patvirtina, kad perėjimas nuo tradicinio (tik į produktų gamybą orientuoto) prie naujo verslo modelio, kai ne tik gaminami produktai, bet ir teikiamos paslaugos, atveria ūkininkams daugybę naujų verslo plėtros galimybių.

Privalumų – ne vienas

Norint žemės ūkio produktų gamybą suderinti su paslaugomis, reikia lankstumo, kūrybiškumo ir daug naujų kompetencijų, kurios užtikrintų glaudų gamintojo ir vartotojų bendradarbiavimą. Sėkmės raktas – ne tiek gebėjimas pagaminti, kiek pastangos pelnyti klientų nuolankumą ir dėkingumą.

Ekonomikos globalizacija ūkininkavimo sėkmę daro vis labiau priklausomą ne nuo ūkininko pastangų, bet nuo maisto, energijos ir kitų žemės ūkiui svarbių išteklių rinkų pokyčių. Todėl kiekvienam šeimos ūkio savininkui vertėtų pasvarstyti, ar dar neatėjo laikas žengti link ūkio servitizacijos. Nebūtina į tai nerti stačia galva, iš pradžių verčiau išbandyti savo jėgas siūlant kokią nors edukacinę programą ar vieno išskirtinio produkto pardavimą pagal užsakymą. Galbūt ekonominė nauda nebus juntama iš karto, bet tikrai pavyks įžvelgti ne vieną tokio verslo modelio privalumą.

Ne pirmus metus paslaugas teikiantys ūkininkai dažniausiai mini šiuos privalumus:

• suteikia įvairesnės ir įdomesnės gyvenimo patirties visai šeimai, nes susipažįstama su naujais žmonėmis – tiek su esamais ar potencialiais klientais, tiek su bendraminčiais ūkininkais. Jei teikiamos paslaugos pritraukia žmonių iš užsienio, įgyjama tarptautinio verslo patirties;
• patrauklesnis ir įdomesnis darbo pobūdis nei gaminant anoniminiams pirkėjams, nes atsiranda bendravimas ir pasitikėjimas klientais, galimybė skleisti sveikesnio, švaresnio ir tvaresnio gyvenimo idėjas;
• tiesioginis ryšys su klientais padeda kelti kvalifikaciją, nes visada norisi tiek pačiam žinoti, tiek kitiems pateikti naujausią ir aktualiausią informaciją;
• atsiradus galimybei nuolat tiesiogiai bendrauti su produkcijos vartotojais, aiškesnės tampa tolesnės ūkio plėtros gairės.

Visą straipsnį skaitykite čia.