Ukmergė. Apie 150 bičių šeimų laikantis bitininkas Gražvydas Dapkus nuolat plėsdamas ir modernizuodamas savo bityną eksperimentų nesibaimina. Kad ir ši žiema jo bitėms buvo išskirtinė - pirmą sezoną šeimos sėkmingai peržiemojo nešiltintuose daugiaaukščiuose, kiaurais dugnais aviliuose, kuriuos tik tinklelis nuo pelių saugo.

Dvidešimt aštuonerių bitininkas sako anksčiau vis nedrįsdavęs bičių žiemai palikti šaltai. Avilius vis kamšydavęs, sandarindavęs. O rezultatas būdavo kur kas blogesnis - aviliai drėksta, ligos puola, erkės labiau apspinta. Kai bitėms per šilta, jos net perus žiemą pradeda auginti.

Bičių „krikštas" neišgąsdino

G. Dapkus pasakoja, jog jo gyvenime bitės atsirado dar tuomet, kai buvo septyniolikos. Dažnai svečiuodavosi, vasaras leisdavo pas senelius. Močiutė sykį spiečių aptiko pakibusį ant šakos. Aplinkiniams bitininkams neįsiūliusi namie bėdojo, jog niekam jo nereikia. „Kaip nereikia? - paprieštaravo tuomet anūkas. - Man reikia."

Juokiasi dabar prisiminęs, kad gerai jį bitės pakrikštijusios - gal dvidešimt sugėlė, kol spiečių surinkęs į seną daržinėje užsilikusį senelio avilį perkėlė. Ir ne juokais įniko į bitininkavimą. Dar besimokydamas Kauno technologijos universitete pasiėmė tuo laiku „kosmine" pačiam atrodžiusią paskolą - apie 9 tūkst. eurų. Visus pinigus investavo į bityną.

Prisipažįsta nepaisęs nė artimųjų nuogąstavimų, neva nieko gero iš to neišeisią, tik į skolas įklimpsiąs. Vyras tvirtina, jog niekuomet nesigailėjęs tokio sprendimo. Nors prisipažįsta, kad dar bitininkavimo pradžioje vieną žiemą nuostolių rimtų turėjo - iš trisdešimties šeimų pusė neišgyveno. Tačiau rankos nenusviro - devyniolikmetis jaunuolis ūkininkų kursus baigė, ūkį registravo.

Bitės „koregavo" planus

Statybos inžinieriaus specialybę turintis G. Dapkus pusiau juokais, pusiau rimtai prieštarauja tiems, kurie teigia, jog specialybė su bitininkyste nesusijusi. „Taigi bitėms namelius dabar galiu projektuoti", - šypsosi jis.

Sako, kad ne tik iš Panevėžio į Ukmergę gyventi bites pasikvietė. Mat neseniai nusprendė, kad toloka kasdien važinėti į bityną, esantį Ukmergės rajone.

„Nuo emigracijos taip pat jos „atkalbėjo". Sukosi tokia mintis vienu metu. Tačiau ir mokslus užbaigti reikėjo, ir bičių jau apie trisdešimt šeimų turėjau. Negalėjau gi jų palikti bet kam", - kalba jis. Be to, ir darbo įsirengiant bityną jau buvo gerokai įdėta.

Sėkmės garantas - darbas

G. Dapkus teigia nuo pat bitininkavimo pradžios supratęs, kad darbo su savo bitemis turės gražaus. Iš pradžių šeimų skaičių vis didindamas, avilius pirkdavo naudotus. Savo rankomis remontavo, supuvusias, sutrūnijusias dalis meistravo, keitė. Įrangą, reikalingą medaus sukimui, avilių remontui ir gamybai taip pat ne naują įsigijo. Ir ją pirmiausią pačią atnaujinti tekdavę...

„Nors kai kas galvoja, jog pastatysi avilius kur sodo pakrašty ir pamirši. Ateisi tik medaus pakopinėti", - sako Gražvydas Dapkus

Tiems, kurie bitininkyste užsiimti norėtų galvodami, kad tai nesunkus, tačiau pelningas verslas, pataria nė nepradėti. Sėkmė garantuota tik tuomet, jei nuolat bityne triūsi ir tai daugiau maloniu užsiėmimu, o ne darbo prievole laikysi. Tikina, jog bitynas tik taip nusiteikus taps pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu. 

Europine parama pasinaudojęs įsigijo 45 daugiaaukščius avilius, naują elektrinį medsukį, modernų vaško lydytuvą, priekabą. Sako, jog labai jau norėjosi atsisakyti tradicinių Dadano avilių ir kuo naujoviškiau įsirengti bityną - juk technologijos vietoje nestovi.

Parūpo eiti dar nepramintu keliu

Visokios naudingos informacijos ieškodavęs internete, konsultuodavosi su labiau patyrusiais bitininkais. Tačiau būtent neapšiltintuose aviliuose palikti bites peržiem daugelis laikė nesąmone. Tikino, kad tikrai neperžiemos mūsų sąlygomis.

„Vis tik perskaitęs apie tai, jog net šiauriau, Latvijoje, tokius avilius bitininkai naudoja, nusprendžiau pabandyti. Prieš keletą metų bandydamas ar nesušals 10 šeimų žiemoti tokiuose aviliuose palikau, kur stogą atidarius žolė apačioje matosi. Ir puikiai peržiemojo. Tik tinklelį nuo pelių reikia uždėti", - pasakoja bitininkas. Aiškina, kad avilio viršų gerai užsandarinus, apšiltinus, jokių skersvėjų avilyje galima nebijoti.

Kova su erkėmis - visų bitininkų pareiga

Didžiausia bitininkų neganda G. Dapkus laiko erkes. Kad ir laikosi visų reikalavimų, vaistus pagal rekomendacijas kas ketverius metus keičia, išvengti erkių nepavyksta. Jis įsitikinęs, jog šios problemos sprendimas ne tik nuo paties bityno savininko priklauso.

„Ne paslaptis, kad ne visi bites laikantys žmonės gydo nuo erkių, imasi profilaktikos priemonių. Bitės vienos nuo kitų užsikrečia. O ypač jei vienos pas kitas silpnesnę šeimą aptikusios medaus vagiliauti į avilius įlenda. Gal tai labiau liečia tuos, kurie vieną kitą šeimą turi, laiko, žinių jų priežiūrai trūksta", - svarsto bitininkas.    

Šeimų skaičius bityne - individualus

Visas šeimas G. Dapkus laiko išskaidęs į keturis bitynus. Anksčiau manė, jog vienoje vietoje galima laikyti kokius 32 avilius. Tačiau netruko įsitikinti, kad šis skaičius negali būti universalus visiems bitynams. Dabar avilių skaičių viename bityne ketina mažinti iki 20.

„Gal kokiam Pasvalio, Biržų rajone, kitur, kur žemės derlingesnės, augalai nektaro daugiau išskiria, ir daugiau avilių vienoje vietoje visai nieko. Kai aplinkui grikių, rapsų pasėlių plotai. Tik ne pas mane, kur žemė kalvota, molinga bei durpynai nemažą dalį užima. Ganyklos bitėms palyginti skurdžios. Tačiau džiaugiuosi, kad ir mažiau medaus, bet jis iš natūralios aplinkos suneštas", - sako bitininkas.

Du stacionarūs bitynai įrengti nuosavoje žemėje. Kiti du „prisiglaudė" pas gerus žmones. Anot G. Dapkaus, toli gražu ne visi sutinka priimti į savo valdas bityną. Kartais kad ir idealią vietą nusižiūrėjus, tenka apie ją pamiršti, nes šeimininkai tokios kaimynystės kratosi.

Nebando įtikinėti, kad jo bitės nepiktų veislių, kad negels nei gyvulio, nei žmogaus. Nuomonės vis tiek nepakeisi. „Tiesiog ieškau kitos vietos. Kažkaip dar nesupranta žmonės, kad kaip tik tokia kaimynystė naudinga. Bitėms augalus apdulkinus ir derlius geresnis sode, darže, pasėlių laukuose būtų. Juk užsienyje ūkininkai net sumoka bitininkams, kad tik šalia jų pasėlių bites laikytų", - savo nuomonę pagrindžia G. Dapkus. 

Facelijų žydėjimą stengiasi vėlinti

Medingų augalų kasmet pasisėja ir pats. Teigia kasmet vis paeksperimentuoti linkęs. Sėjo anyžinius lofantus, tačiau šiam dirva nelabai įtikusi. „Su barkūnais tai tiek vargo buvo kol sėklą nukūlėm, dar ir dabar baisu darosi prisiminus. Stiebai stori užaugo, net kombainas strigo. Tačiau medaus skonis ypatingai geras", - tvirtina G. Dapkus.

Pastaraisiais metais bitines facelijas pamėgo. Turi paruošęs sėklos. Tačiau sėti dar neskuba, nes nori augalo žydėjimo laiką antron vasaros pusėn „nustumti". Kad vasaros pabaigos medonešis skalsesnis būtų ir prieš žiemą bitės maistu apsirūpintų.

MŪ inf.