Alytaus r. Giedrė ir Giedrius Balčiai, sugrįžę iš emigracijos Norvegijoje, ėmėsi žemės ūkio veiklos. Kai plėtoti daržininkystę pasirodė per sunku nederlingose žemėse, ūkyje įkurdino avis. Augintojų tikslas – rentabilus veislinis ūkis.

Jauni ūkininkai jau ketvirtus metus augina sufolkų veislės avis. Nebandė praktikuotis su mišrūnais – iškart ėmėsi auginti veislinius gyvulius. Šiuo metu ūkyje yra 23 ėriavedės, banda kasmet didėja iš ūkyje atvestų ėriukų.

„Mūsų tėvai su žemės ūkiu nesusiję, nepaveldėjome žemių, bet sugalvojome patys ūkininkauti“, – šypsosi Giedrė, šeimos idėjų generatorė.

Tas noras porai kilo dar gyvenant Norvegijoje, kai, pasak Giedrės, prabudo daugeliui emigrantų būdingas stiprus lietuvybės jausmas. Ieškojo sodybos arčiau gimtųjų Druskininkų, bet nerado tinkamos. Pasidairę tolėliau atrado jaukią, šeimininkų su meile prižiūrėtą ir gamtos apsuptyje esančią 6,5 ha sodybą netoli Simno (Alytaus r.).

Sugrįžę gyventi į Lietuvą Balčiai iškart pradėjo ūkininkauti – laikė vištų dedeklių, ančių, žąsų. Šios, laikomos dėl grožio, dar klegena sodyboje. Išbandė daržininkystę, sodininkystę, tačiau Giedrė greitai suprato, kad tai ne jos sritis, juolab kad ir sąlygos tam netiko – žemės labai nederlingos, našumas siekia vos 26 balus.

Tada kilo idėja užsiimti avininkyste. Sufolkų veislės avys greitai pavergė augintoją, kuri deda daug pastangų, skiria laiko, energijos ir lėšų, bandydama įvaldyti veislininkystės subtilybes ir sukurti rentabilų veislinių avių ūkį.

Nors pradedantiesiems ūkininkams rekomenduojama iš pradžių pabandyti auginti mišrūnus, pasimokyti, priprasti prie gyvulių, o tik vėliau, perpratus auginimo subtilybes, imtis veislinių gyvulių, Balčiai tokio varianto nesvarstė.

„Dėkingi mums padėjusiam Evaldui Laucevičiui. Jis, pradėjęs nuo mišrūnų, pasidalijo savo patirtimi ir mums to užteko. Augindamas mišrūnus nežinai, koks gyvulys gali būti, kokį standartą turi atitikti, ko tikėtis iš jo. Grynaveislė avis turi veislei būdingų savybių, tad gali matyti savo darbo rezultatus. O man svarbu matyti bet kurio atliekamo darbo rezultatą“, – kalba jauna ūkininkė.

Pernai ir šiemet Balčiai jau pardavė dalį avinukų, į kitą ūkį iškeliavo ir kelios avytės. Šiemet ūkininkai tikisi dar padidinti veislinių avių pardavimus, o sau, pasak Giedrės, pasiliks tik geriausiai veislės standartą atitinkančias avis.

Tai tik pirmosios ūkio pajamos, apie investicijų grąžą ir pelną kalbėti anksti. „Tikiuosi labiau apčiuopiamos grąžos sulaukti 5–7 ūkininkavimo metais“, – skaičiuoja Giedrė.

Ketvirtą sezoną augindama avis Giedrė sako nenusivylusi, bet minčių kyla įvairių.

Pirmiausia, sufolkų veislės avys yra gana lepios ir augintojai dar neaišku, kiek jos prisitaikiusios augti Lietuvos sąlygomis, ypač nederlingose Pietų Lietuvos žemėse. Ūkininkė pabrėžia, kad papildomai šeriant viską galima išspręsti, bet tai didina sąnaudas.

Ji su vyru dar kasmet vis sugalvoja kokių nors naujovių, ką nors perdaro, mąsto, ką padaryti geriau, kad būtų patogiau dirbti. Ir kuo toliau, tuo daugiau visokių idėjų kyla. Net kirba mintis išbandyti mėsinę ožkininkystę – dar turi įvairių brūzgynų, šabakštynų, kuriuos ožkos gerai išvalytų, be to, pati šaka būtų nišinė Lietuvoje. Balčiai mėsinių ožkų ūkį matė Latvijoje, jiems tai padarė įspūdį. Ypač patiko, kaip ožkos pagerina kraštovaizdį.