Prienai. Veiveriuose ūkininkaujanti Aušra Babenskienė pastebi, kad šiemet jų krašte ypač suintensyvėjo žemės ūkio paskirties žemės, ypač mažesnių plotelių, pardavimas.

„Gal žmonėms pinigų trūksta, kad žemę parduoda“, – svarsto augalininkystės ūkio savininkė.

Ji prisimena, kad panašus sujudimas žemės rinkoje buvo ir euro įvedimo metais – tada ir žemės kaina labai šoktelėjo į viršų.

„Šiemet taip pat gauname nemažai pasiūlymų pirkti žemę, ne visada net ir pajėgūs esame ją įsigyti“, – sako A. Babenskienė. Pasak jos, ūkio finansines galimybes riboja ne tik dvejus metus iš eilės dėl sausros gautas mažesnis derlius ir, žinoma, pajamos, bet ir paimta paskola naujam kombainui įsigyti.

Prienų rajone už hektarą žemės ūkio paskirties žemės prašoma apie 5 tūkst. eurų.

Žemę nuomojasi iš 80 savininkų

Ūkininkaujančiųjų Veiveriuose nemažai, todėl įsigydami žemę pirmenybę Babenskai teikia nuomojamai. „Stengiamės įsigyti tą žemę, kurią dirbame, ir nelendame ten, kur nedirbame. Nesinori tų žemės gabaliukų prarasti, nes jei iš suformuotų laukų kokį hektarą išimsi, dirbant teks jį nuolat apvažinėti, o ir taip kelių, griovių netrūksta“, – sako visai netoli automagistralės „Via Baltica“ ūkininkaujanti moteris.

Prienų r. ūkininkai Aurimas ir Aušra Babenskai pripažįsta, kad ūkininkauti mažuose plotuose ne tik nenašu, bet ir sąnaudos didesnės, todėl parduodamus nuomojamus sklypelius stengiasi įsigyti, kad suformuoti laukai dar labiau nesumažėtų

Babenskai dirba apie 250 ha žemės, dar 200 ha plote šeimininkauja Aušros tėvai – Vida ir Martynas Butkevičiai. Maždaug pusė dirbamos žemės – nuosava, kita dalis per abu ūkius nuomojama iš 80 žemės savininkų.

Nuomojami plotai labai įvairaus dydžio, bet vyrauja nedideli gabaliukai – 20, 50, 70 arų ar 1 hektaro sklypukai. Didžiausi nuomojami plotai – 13 ir 26 ha laukai. „Taip ir lipdome iš tokių gabaliukų laukus. Mažiausias mūsų dirbamas laukas 1,5, didžiausias – 33 ha“, – pasakoja A. Babenskienė.

Pienininkystės perspektyvų nemato

Ūkininkauti tėviškėje Aušra su vyru Aurimu (beje, jie abu – diplomuoti agronomai) pradėjo maždaug prieš dešimtmetį nuo 40 ha. Nuo pat ūkininkavimo pradžios jie atsakingi buvo ir už tėvų Vidos bei Martyno Butkevičių mišraus 200 ha ūkio augalininkystės dalį.

Aušra daugiausia laiko skyrė ir skiria organizaciniams darbams, pradedant nuomos sutarčių tvarkymu, sėjomainos sudarymu, tręšimo planų rengimu, baigiant atsarginių dalių užsakymu ar maisto per javapjūtę vežimu į laukus, kad nebūtų gaištamas laikas. Aurimas kartu su darbuotoju visus augalininkystės ūkio darbus įgyvendina praktiškai: nuo žemės paruošimo, sėjos, iki derliaus nuėmimo ir grūdų išvežimo.

„Visą laiką dirbome kartu su tėvais, bet buvome pasiskirstę veiklas: aš su vyru rūpinausi pasėliais, tėvai – gyvuliais“, – sako ūkininkė, pridurdama, kad nuo pat Nepriklausomybės pradžios ūkininkaujantys tėvai pamažu traukiasi iš ūkinės veiklos. Jai su vyru nepanorus perimti pieno ūkio, tėvai jau žengė ir pirmą pieno ūkio atsisakymo žingsnį – lenkams pardavė visą 100 melžiamų karvių bandą. Kol kas tvartuose dar likę apie 100 mišrūnų ir pieninių telyčių, tačiau ir šių gyvulių jauni ūkininkai neplanuoja perimti.

„Esant dabartinėms pieno kainoms, plėtoti šios krypties neapsimoka, nes reikalingos investicijos į naują fermą, melžimo robotus ir kalbame čia apie milijonines, o ne kelių šimtų tūkstančių eurų sumas“, – situaciją vertina A. Babenskienė.

Norėdami išnaudoti esamus pastatus ir pievas aplink juos, kuriose, Aušros žodžiais, neįmanoma nei pasėti, nei nupjauti, planuoja įsiveisti grynaveislių mėsinių galvijų bandą. Kaip tik šią žiemą Babenskai numatę domėtis, kurios veislės gyvuliai jų ūkiui būtų tinkamiausi, plėsti šios naujos jiems srities žinių bagažą.

Dirvožemiui naudinga augalų įvairovė

Didžiąją dalį (apie 60 proc. viso turimo ploto) Babenskų naudmenų sudaro žieminiai kviečiai, 10 proc. – žieminiai kvietrugiai ir 15 proc. – žieminiai rapsai. Pastaruosius augalus Prienų r. ūkininkai augino dar tik du sezonus, nes anksčiau, kai tėvai laikė daug gyvulių, tiesiog nespėdavo laiku jų pasėti – sutapdavo rapsų sėja ir žolės siloso ruošimo darbai.

Jau trečius metus apie 10-15 ha skiria žieminiams miežiams. Tai anksčiausiai kulti pradedama kultūra, tad, Aušros žodžiais, juose išbandomas ir sureguliuojamas kombainas, be to, miežiai – geras rapsų priešsėlis, nes anksti atlaisvinama dirva. Iš vasarojaus jie augina kviečius, miežius, žirnius, avižas, jų įsėliui naudoja dobilus ir svidres (antrais metais kulia šių augalų sėklas). Kelis procentus naudmenų skiria pievoms.

„Auginame tiek kultūrų, nes tai naudinga sėjomainos prasme. Žiūrime su perspektyva į priekį, stengiamės tausoti dirvožemį, saugoti jo gyvybingumą ir biologinę įvairovę, tam paliekame ir ražienų laukus per žiemą. Maksimalių derlių nesiekiame, trąšas naudojame vidutiniam maždaug 6 t/ha derliui gauti, augalų apsaugos priemones – pagal poreikį.

Kai buvo gyvulių, mikroorganizmų veiklai suaktyvinti laukus tręšėme mėšlu. Dabar kasmet dobilus, žirnius sėjame, nors pastarieji jau antrus metus nepelningi, tačiau labai naudingi sėjomainai“, – augalų įvairovės reikšmę pabrėžia A. Babenskienė.

Kultūrų įvairovė, jos teigimu, leidžia ir darbus geriau paskirstyti, nes nesupuola jie visi vienu metu. Pradėję liepos pradžioje kulti žieminius miežius, derliaus nuėmimą ūkininkai baigia rugsėjį dobilų kūlimu.

Derlių sumažino sausra

Vidutiniškai Babenskai kulia apie 6,6–6,7, kai kada net ir 7 t/ha kviečių, tačiau pastarųjų dvejų metų sausra sumažino derlių: pernai nuostoliai siekė 30, šiemet – apie 20 procentų. Pasak Aušros, šiemet žieminiai kviečiai užderėjo gana neblogai, tačiau visų vasarinių augalų derlius buvo prastokas, nes labai uždžiovino, ir nesiekė 3 t/ha.

Neslepia ji nusivylimo ir rapsų derliumi: nors pasėlis iš rudens labai gražiai atrodė, todėl ir kulti tikėjosi apie 4 t/ha, tačiau byrėjo tik 3,6 t/ha užskaitomo svorio. Moteris svarsto, kad galbūt tam įtakos turėjo šiek tiek pavėluotas kūlimas – per kelias karštas dienas nemažai rapsų nubyrėjo.

Sausus grūdus ūkininkai laiko angare, didžiausius jų kiekius parduoda rudenį

Sausiems grūdams laikyti Babenskai turi angaro tipo sandėlį, į kurį galima supilti iki 1 200 t kviečių. Ateityje grūdams laikyti planuoja pritaikyti ir senus tėvų tvartus. Tad jei grūdai sausi, kaip pastaruosius dvejus metus, veža juos iš laukų ir pila į sandėlį, o laisvesniu metu rūpinasi jų pardavimu.

„Tačiau kai grūdai šlapi, tenka suktis ir gerai pagalvoti, ką daryti“, – sako ūkininkė, prasitardama, kad ūkiui labai reikėtų našesnės grūdų valomosios ir džiovyklos. Kadangi šiai įrangai reikia nemažų investicijų, Babenskai labai rimtai svarsto galimybę stoti į Pilviškiuose veikiantį žemės ūkio kooperatyvą „Vilkaviškio grūdai“.

MŪ inf.